Aistringi lošėjai - lyg vaikai, negalintys atsispirti impulsams

Sąžinės priekaištai, kaltės jausmas, prislėgta nuotaika, prarasti ryšiai su artimaisiais, draugais - praregėję lošėjai pasijunta be galo vieniši.

„Susirgęs priklausomybės liga, kurią sukelia liguistas potraukis, dažnas žmogus neranda prasmės gyventi“, - kalbėjo vilnietis psichoterapeutas Kazys Remeikis. Jam teko konsultuoti ne vieną jaunuolį, kamuojamą vidinių prieštaravimų ir net pasiryžusį nutraukti gyvenimą.

Į psichoterapeuto rankas buvo patekęs dvidešimtmetis studentas.

Vaikinas slapčia iš tėvų seifo imdavo pinigų pražūtingai lošimo aistrai patenkinti. Iš pradžių nugvelbdavo po tūkstantį litų. Pastebėjusiems vagystę tėvams sūnus įtikinamai paaiškindavo, kad pinigų pritrūkdavo automobilio remontui, benzinui, vadovėliams, iškyloms su draugais.

Įsidrąsinęs studentas kelis kartus paėmė didesnes sumas. Visus pinigus pralošė. Kai tėvai tai pastebėjo, namuose kilo didelis barnis.

Supratęs, kad įkliuvo, vaikinas mėgino žudytis. Nujausdami nelaimę, tėvai išlaužė duris ir laiku ištraukė sūnų iš kilpos. Gilios depresijos ištiktas jaunuolis pripažino, kad be kitų pagalbos jis neišsivers.

Aistra lošti užvaldo ne tik pasiturinčius žmones. Apie greitą praturtėjimą svajoja ir studijuoti į sostinę atvykęs jaunimas.

Iš Panevėžio rajono kilęs Audrius įstojo į Vilniaus universitetą mokytis ekonomikos. Tėvai kas mėnesį jam skirdavo po tūkstantį litų ir dar po 500 - kambario nuomai. Visus pinigus vaikinas išleisdavo vienuose sostinės lošimo namuose.

Kai pritrūkdavo pinigų lošti automatais ar rulete, Audrius vykdavo aplankyti senelių. Šie visada paremdavo anūką. Kai jų santaupos baigėsi, jaunas vyras skolindavosi iš draugų, bet niekuomet negrąžindavo skolų.

Per savo aistrą vyras apleido mokslus, už skolas buvo išbrauktas iš studentų sąrašo. Neteko savo geriausių draugų, kuriems nusibodo nuolat šelpti vyrą.

Supratęs, kad gyvenime daug ką prarado, jis nutarė išbandyti paskutinę galimybę - nutarė rimtai gydytis.

Azartiškas lošimas daugeliui iš pradžių atrodo kaip būdas atsipalaiduoti po dienos stresų.

Vilnietis verslininkas, sukūręs savo bendrovę, sėkmingai prekiaujančią mediena, prieš keletą metų vos nebankrutavo. Vyras pradėjo ieškoti pagalbos tik tuomet, kai suprato, kad lošimas nepadeda jam susigražinti dvasinės ramybės.

Jaunystėje jis sėkmingai žaidė kortomis, o vėliau - nelegaliuose klubuose. Tuomet verslininkas niekuomet neišgyvendavo pralošęs. Tačiau po dešimties metų šis pomėgis virto užburtu ratu, iš kurio vyras nematė išeities.

Jis jau perpiet pasirodydavo lošimo salėje, nors tuo metu būdavo sutartas susitikimas su būsimais partneriais.

Per vienerius metus iš dvidešimties sutarčių, kurias bendrovės vadovas ketino sudaryti, nebuvo pasirašyta nė kontrakto. Dviejų suaugusių dukterų tėvą bent tris kartus per savaitę užvaldydavo nenugalimas impulsas sėsti prie lošimo stalo.

Į priklausomybę įklimpstama nepastebimai.

Vieno sostinės autoserviso darbuotojas, kartą, būdamas prislėgtos nuotaikos, pravėrė lošimo namų duris, nors kišenėje turėjo vos 20 litų. Tąsyk jis nei išlošė, nei pralošė - nuotolių nepatyrė. O grįžęs į namus, vyras ėmė kurti planus, kaip galima išlošti.

Po savaitės eidamas žaisti, į piniginę jis įsidėjo 100 litų, po pusmečio lošimo namuose nepasirodyvo be 500 litų. Santaupos, skirtos automobiliui įsigyti, ilgainiui ištirpo.

Psichoterapeutas Remigijus Juškėnas teigė, kad priklausomybės liga dažnai būdinga brandžių emocijų stokojantiems žmonėms.

Blaivus protas jiems nėra geriausias patarėjas. Net neturėdami kišenėje pakankamai pinigų, jie užsuka į lažybų punktus ir kazino, kad galėtų pasimėgauti juos jaudinančia atmosfera, kvapais ir spalvomis - taip pat alkoholikus vilioja gėrimų parduotuvė.

„Tokie žmonės elgiasi kaip vaikai - jie nemoka atsispirti vidiniams impulsams. Net suprasdami, kad gali blogai baigtis, jie kliaujasi astrologinėmis pranašystėmis arba likimo ženklais“, - kalbėjo psichoterapeutas R.Juškėnas.

Jis pats kartais nusiperka loterijos bilietą, todėl gerai žino, kokią būseną išgyvena azartiškos prigimties pacientai. „Kai žaidi, užsimiršta visi rūpesčiai. Kyla maloni įtampa, atsiranda stiprus jaudulys, nes sieki žūtbūt išlošti“, - apie pacientų vidinę dramą kalbėjo pašnekovas.

Tokiems žmonėms įmanoma padėti tik tuomet, jeigu jie nusprendžia rimtai gydytis.

Nei žmonos ašaros, nei brolių ar seserų įkalbinėjimas gydytis neatneš sėkmės, jeigu priklausomybės ligos kamuojamas žmogus sau neprisipažins, kad jis yra rimtas ligonis ir nesuvoks priežasčių, kodėl klimpsta.