Psichiatrė A.Černiauskaitė: „Nereikia neigti nei gedulo, nei liūdnų minčių“

„Niekas nėra apsaugotas nuo nelaimių ir praradimų. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nepatyrė netekties - mirė artimasis, įvyko skyrybos ar draugas išvyko gyventi į kitą šalį. Galima netekti sveikatos, finansinio saugumo, padėties visuomenėje, garbės, gero vardo“, - kalbėjo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichiatrė Aistė Černiauskaitė.

- Kiekvieną netektį lydi liūdesys, pyktis, bejėgiškumas. Juk sunku priimti faktą, kad kažkas negrįžtamai baigėsi. Norisi apie tai negalvoti, nepatirti nemalonių jausmų, tačiau tai - neįmanoma.

Tuo tarpu visuomenė reikalauja, kad žmogus būtų gerai nusiteikęs. Dėl to nusivylę ir kenčiančys žmonės neretai stengiasi slėpti savo jausmus. Tačiau neigiamos emocijos niekur nedingsta, jos netampa mažiau intensyvios.

Svarbu suprasti, kad sunki patirtis turi ne tik neigiamą aspektą - kiekvienoje netektyje slypi ir žmogaus augimo galimybės. Po tokių išgyvenimų mes tampame labiau subrendę ir išmintingesni.

- Kodėl neviltis dažnai ima viršų? Kodėl atrodo, kad gyvenimas nebeturi prasmės?

- Netekus artimojo, sunku pabėgti nuo vienatvės, atsivėrusios tuštumos, atrodo, kad esame praradę dalelę savęs.

Daugelis galvoja apie tai, ko nepadarė, o galėjo padaryti, jaučia kaltę dėl to. Kai kam gali kilti minčių apie tai, kad jei būtų pasielgęs vienaip ar kitaip, tas žmogus dar būtų gyvas.

Žinia apie netektį sukelia prieštaringų jausmų antplūdį. Iš pradžių - šoką. Žmogus tarsi sustingsta, nereaguoja. O gali būti ir priešingai, kai emocijos ima viršų ir žmogus negali nusiraminti, būna isteriškas. Tai trunka keletą dienų.

Vėliau ateina neigimas - tarsi žinoma, kad artimasis mirė, bet sunku tuo patikėti, atrodo, jog miręs žmogus tuoj grįš.

Vėliau įvykis pripažįstamas, ir gali apimti būsena, panaši į depresiją.

Pasitaiko, kad anksčiau buvę labai artimi žmonės tampa nelabai svarbūs, žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą, atrodo, kad viskas, kas buvo gera - jau praeityje. Šiuo periodu gali iškilti reali savižudybės grėsmė.

Vėliau ateina susitaikymas. Niekas nepamiršta to, ką prarado, bet skausmas silpnėja, mąstoma, kaip gyventi toliau.

- Gedulas paprastai užtrunka vienerius ar dvejus metus. Kartais gedėjimą apsunkina kai kurios aplinkybės. Pavydžiui, jei žmogus dingsta ir yra nerandamas, tuomet sunku susitaikyti su faktu, kad jis mirė.

Gedėjimą gali apsunkti ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, jei santykiai su artimu žmogumi prieš jo mirtį nebuvo labai geri. Tokiu atveju gali užvaldyti kaltė.

Labai sunku būna, jei artimasis nusižudo. Nusižudžiusio žmogaus artimieji dažnai lieka visam gyvenimui prislėgti sielvarto, kaltės ir gėdos. Vis bandoma surasti atsakymą į klausimą: „Kodėl jis taip pasielgė?“

Gali netgi kilti pyktis nusižudžiusiajam, o šį jausmą sunku savyje priimti, nes nevalia pykti ant mirusiojo.

- Kaip įmanoma ištrūkti iš tokio užburto rato? Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai?

- Išgyvenant netektį, labai svarbi aplinkinių, draugų pagalba. Nėra lengva, kai artimas žmogus yra pasikeitęs, liūdnas ir atsiribojęs, o kartais - piktas ir suirzęs.

Dažnai kyla klausimas, kaip paguosti gedintį žmogų, kokius žodžius pasakyti, kaip prieiti prie žmogaus, kuris atrodo nutolęs, paskendęs savyje ir galbūt piktas?

Siūlyčiau nepriimti gedinčiojo jausmų asmeniškai. Svarbu būti su žmogumi, kuris patyrė netektį, parodyti, kad jis mums rūpi. Palaikyti supratingu žvilgsniu, apkabinti, išklausyti.

Tai nėra lengva, nes sielvartaujantis žmogus dažnai labai detaliai pasakoja apie mirusįjį, vis grįžta prie jo mirties aplinkybių.

Nėra gerai pulti guosti, aiškinti, kad skausmas praeis, nereikėtų raginti gedinčio žmogaus kuo greičiau pralinksmėti. Turėkime kantrybės, leiskime jam liūdėti, išsiverkti.

Nereikia vertinti gedinčio asmens išgyvenamų jausmų, nesakyti jam, kad taip elgtis neprotinga.

- Svarbu rasti žmonių, su kuriais būtų galima pasikalbėti. Papasakoti, kaip artimasis mirė, koks jis buvo, ką veikė, kokie buvo jūsų santykiai.

Jei pastebėsite, kad pasakojate tą patį daug kartų - tai normalu, tai turi gydomąją prasmę. Tokiu būdu išliejami susitvenkę jausmai, padeda po truputį susitaikyti su skaudžiu įvykiu.

Leiskite kitiems žmonėms jums padėti, jus užjausti ir palaikyti. Gelbsti ir kasdienybė, todėl reikia neužmiršti pavalgyti, laiku eiti miegoti. Nereikėtų slopinti savo jausmų alkoholiu ar vaistais.

- Kada reikėtų susirūpinti sveikata? Jei užsitęsė liūdesys, kankina nemiga, nesinori nieko veikti? Kada tokia būsena tampa liguista?

- Yra daugybė jausmų, kurie šiaip būtų neįprasti, bet išgyvenant gedulą, yra normalūs. Gali būti silpna, atsirasti miego ir apetito sutrikimų, verksmo protrūkių, apimti jausmas, kad mirusysis yra šalia.

Nėra vaistų nuo gedėjimo. Sakyčiau, raminamieji vaistai yra netgi nenaudingi, nes jie slopina gedėjimą. Nustojus vartoti medikamentus, šie jausmai niekur nedingsta, jie vėl iškyla.

Pasitaiko atvejų, kai yra reikalinga specialistų (psichologų, o kartais ir psichiatrų) pagalba. Tokias būsenas vadiname komplikuotu gedėjimu.

Pavyzdžiui, kartais, praradus artimąjį, ima kamuoti mintys apie savižudybę. Ilgainiui tokios mintys turėtų praeiti. Bet jei jos stiprėja ir gimsta planas, kaip tai padaryti, būtina kuo skubiau kreiptis į specialistą.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar keletą būsenų, kai reikalinga pagalba. Pavyzdžiui, jei kelis mėnesius negrįžta noras rūpintis savimi - nei miegu, valgiu, poilsiu, nei asmens higiena, jei žmogus ima piktnaudžiauti alkoholiu, vaistais, narkotikais.

Nėra gerai, jei gedėjimo procesas užsitęsia, jei apie mirusįjį kalbama kaip apie gyvą, jei praėjus metams po artimojo mirties negrįžta noras rūpintis savimi, bendrauti, jei žmogus nesugeba dirbti.

- Tai - visų mirusiųjų pagerbimo diena, primenanti, kad esame mirtingi. Tai proga pagalvoti apie mirusius žmones ir juos pagerbti.

Tai - dar viena galimybė pamąstyti apie savo laikinumą, apgalvoti tai, kas mums svarbu iš tikrųjų, o ką galbūt darome, nes „reikia“, „to iš manęs tikisi kiti“.