Plaštaka su trimis ar šešiais pirštais - gamtos klaida, kurią ištaiso chirurgai (nuotraukos)

Žeidė bendraamžių užgaulionės

Raimundas, turėdamas po šešis pirštus ant plaštakų, sulaukė šešiolikos. Tačiau augdamas vaikinas ne stiprėjo, o atvirkščiai - gūžėsi nuo bendraamžių užgaulionių. Rankas jis dažnai slėpdavo kišenėse.

Namiškiai įprato prie neįprastai atrodančių plaštakų, bet paaugliui tai pradėjo nebepatikti.

„Noriu būti automechaniku, o dirbant šitą darbą, tas pirštas man trukdytų“, - kalbėjo Raimundas. Šeštasis pirštas jam sukliudydavo, kai vaikinas norėdavo paimti kokį nors mažą varžtelį.

Tik tuomet, kai šešiolikametis susižalojo nykštį, iš gydytojo gavo siuntimą pas plaštakos chirurgą į Vilnių.

Vilnietį chirurgą Darių Radzevičių labiau nustebino ne per didelis pirštų skaičius ant Raimundo rankų, o tai, kad jo tėvai net neieškojo pagalbos.

To, ką patyrė Raimundas, neteks išgyventi vilniečių Sigitos ir Simono jaunėlei dukrai. Justei - tik aštuoni mėnesiai, o nuo abiejų jos rankų ir vienos kojos jau pašalinti nereikalingi pirštai.

Tai nebuvo normaliai išsivystę pirštai - tik užuomazgos, tačiau ir tai būtų trukdę mergaitei gyventi.

„Iš pradžių patyrėme šoką. Bet gydytojai mus nuramino sakydami, kad tai nesunkiai pataisoma. Neramu pasidarė vėliau, kai supratome, kad tai gali būti ne vienintelis dukters apsigimimas - kas nors negerai gali būti ir organizmo viduje“, - pasakojo Simonas.

Tėvai nurimo tik tada, kai Justė buvo nuodugniai ištirta, ir gydytojai patvirtino, kad mergaitė - visiškai sveika.

Pusės metų sulaukusiai Justei buvo atlikta operacija - pašalinti visi nereikalingi pirštai.

Lietuvoje kasmet gimsta keliolika vaikų, kuriems vietoje vieno piršto būna išsivystę du arba jie turi kitokią įgimtą plaštakos ydą.

D.Radzevičius pažįsta dvi šeimas, kuriose šios ydos buvo perduotos iš kartos į kartą.

Keturi netoli Kauno gyvenančios šeimos nariai - du vaikai, jų tėvas ir senelis - turi žnyplines plaštakas: tarpusavyje suaugę pirmasis ir antrasis pirštai, ketvirtas - su penktu, o trečio piršto iš viso nėra. Toje vietoje iki delno vidurio - plyšys, todėl plaštaka atrodo tarsi vėžio žnyplės.

Prieš keletą metų gydytojas atliko operaciją vienam vaikui. Atėjus laikui operuoti ir mažąjį, D.Radzevičius suskato jo ieškoti, tačiau šeima dingo iš chirurgo akiračio.

Operuotis gydytojas siūlė ir tėvui, tačiau šis atsisakė, teigdamas jau pripratęs prie tokių plaštakų.

Kita šeima, kurioje iš kartos į kartą perduodama įgimta plaštakos yda, gyvena Vilniaus rajone. Tokią pačią problemą turėjo senelis, tėvas ir du vaikai.

Vaikams po keletą operacijų atliko D.Radzevičius ir dabar jie, pasak gydytojo, turi normalias plaštakas.

- Atvejai, kai vaikai gimsta turėdami daugiau pirštų, nėra labai reti, tačiau tokių vaikų nematome. Kur jie? - paklausiau gydytojo D.Radzevičiaus.

- Jie išgydomi maždaug pusės metų amžiaus, tad nenuostabu, kad gatvėje jų nepamatysite. Tokius vaikus mato naujagimių gydytojai, vaikų chirurgai.

Man neteko sutikti tėvų, kurie nenorėtų taisyti tokios gamtos klaidos. Atvirkščiai - visi nori, kad vaikas būtų išoperuotas kuo anksčiau. Nors nereikalingi pirštai netrukdo vaikui augti, tai paprasčiausiai negražu.

Papildomi plaštakos pirštai dažniausiai pašalinami 4-8 mėnesių vaikui.

- Ar šį apsigimimą galima pastebėti, kai vaikas dar įsčiose, tiriant ultragarsu?

- Dažniausiai galima, tačiau jokių garantijų, kaip ir nustatant būsimo kūdikio lytį, nėra.

- Kodėl išsivysto šios ydos? Dėl gamtos klaidų? O gal dėl tėvų elgesio?

- Kai gimsta vaikas, turintis daugiau nei reikia pirštų, dažniausiai tėvai ima kaltinti save - gal kažką suvalgę, gal rūkę, gal kažką ne taip darę.

Vaiko plaštakos formuojasi per pirmąsias aštuonias nėštumo savaites.

Tačiau mokslininkai gali paaiškinti tik maždaug 40 proc. tokių apsigimimų priežastį. Kai kuriuos lemia genai. Susilaukę vaiko su yda tėvai neretai prisimena, kad giminėje kažko panašaus būta.

Kartais papildomi pirštai - kokio nors sindromo, paliečiančio ne tik galūnes, bet ir vidaus organus, dalis. Todėl tokius vaikus turėtų konsultuoti ir genetikai. Apie 60 proc. šių apsigimimų priežastys lieka nežinomos.

- Taip. Jo neprireikia tik tais atvejais, kai pirštas būna neišsivystęs - susiformuoja tik jo užuomazga. Jį perrišus ties pagrindu, pirštas tampa negyvybingas ir pats nukrenta. Nereikia ir operacinės, o tėvai nespėja net išsigąsti.

Jei reikia operuoti, tai padaryti geriausia, kai vaikui - 5-6 mėnesiai. Iki to laiko sustiprėja jo imuninė sistema, tad jis sėkmingiau sveiks po operacijos, o narkozė bus mažiau rizikinga.