Kitus kamuoja bulimija, tai yra maistas jiems tampa nerimo naikinimo priemone. Galbūt netgi nerimo dėl netinkamos mitybos.
Amerikiečiai psichoterapeutai Stephenas B.Karpmanas ir Viola Litt Callaghan tokį visuotinį ažiotažą pavadino mitybos neuroze. Jos apimtas žmogus įkyriai skaičiuoja kiekvieną kąsnį, fiksuoja suvalgomo maisto kaloringumą, aiškinasi, kiek kalcio, kalio ar fosforo yra kiekviename patiekale.
Maistas jiems tampa ne priemone gyvybei užtikrinti, bet užvaldo asmenybę ir padaro ją priklausomą nuo gramų, kilogramų, kalorijų ar vitaminų.
Priklausomybė nuo maisto
Pažvelkite į save iš šalies. Ar morkų sultis geriate todėl, kad jos skanios? O gal todėl, kad, girdėjote, jose yra daug betakaroteno? Ar perkate varškę, nes ją mėgstate, ar valgote ją vien norėdamas apsaugoti kaulus nuo kada nors užpulsiančios osteoporozės?
Knygynai braška nuo įvairiausios literatūros, mokančios, kaip maitintis, kad sulauktumėte šimto metų jauni ir sveiki.
„Tereikia nevalgyti X, nevalgyti X su Y, nevalgyti X be Z ir visada maitintis Z“, – ironizuoja S.Karpmanas ir V.Litt Callaghan, kasdien savo praktikoje sutinkantys sveiko gyvenimo nuorodų į aklagatvius nuvestas aukas.
Kai kurie žmonės, pasak specialistų, matuoja savo maistą taip, lyg svertų chemikalą laboratorijoje ir bijo atsitraukti nuo buteliuko su maisto papildais toliau nei per penkis žingsnius.
Lėkštėje nepalikti nė kąsnio!
Priklausomybė nuo to, kas dedama ar nededama į burną, – destruktyvaus gyvenimo scenarijaus išraiška.
Maistas tokiems žmonėms tampa savęs naikinimo ar sargdinimo priemone, verčiančia nuolat kentėti ir jaustis nelaimingam.
Nustatyta, kad rimtomis mitybos neurozės aukomis dažniausiai tampa nelaukti ir buvę tėvų nenorimi vaikai, užaugę labai konfliktiškose ir nedarniose šeimose, vaikystėje patyrę seksualinę, fizinę ar emocinę prievartą.
Tiktai išmokęs nemąstyti apie tai, kas jį slegia, vaikas galėjo išgyventi tokiomis atšiauriomis aplinkybėmis.Tėvų šeimoje jie neišmoko tinkamai pasirūpinti savo kūnu bei emocine būsena. Jiems nebūdavo leidžiama patiems nuspręsti, kas jiems tinka, kas skanu, o kas ne.
Mitybos neurozės aukos pasakoja, kad vaikystėje tėvai iš jų reikalavo nesiraukant suvalgyti viską, kas įdėta lėkštėn. Atsisakymas prilygo motinos ar tėvo orumo įžeidimui, už tai vaikas būdavo baudžiamas.
Todėl suaugę ir mitybos neurozės apimti asmenys atsisako kritiško mąstymo ir vadovaujasi jiems pripirštomis nuostatomis.
Tokiems žmonėms pavojingi tampa ir tie, kurie dalija nepamatuotus ir moksliškai nepagrįstus patarimus, kaip maitintis. Psichikos sveikatos specialistai žino, kad įtaigiems žmonėms išsipildo visos pranašystės:
jei žmogui tvirtinama, kad valgant duoną ir užgeriant ją pienu kaupiasi dujos, taip ir nutiks, nes valgydamas ir veikiamas įtaigos jis priris daug oro.
Jei dietas propaguojantis specialistas tvirtina, kad maisto X negalima vartoti kartu su Y, nes atsiras alerginė reakcija ar pasigamins daug šlakų, po tokio maisto derinio valgytojas iš tikrųjų pasijus blogai.
Negirdi kūno prašymų
Bet kuris asmuo, aklai sekantis viršesniu, charizmatišku lyderiu, tampa nuo jo priklausomas.
S.Karpmanas perspėja, kad visokio plauko šundaktariai paprastai siekia savo aukoms padaryti įspūdį medicininiais terminais ar organų pavadinimais: „Šią savaitę išvalysime jums kepenis ir tulžį, o kitą savaitę imsimės antinksčių“.
Reikėtų saugotis ir tų, kurie siūlo saugumą ir šimtaprocentes garantijas. Nė vienas rimtas sveikatos specialistas niekada tokių garantijų nesuteiks.
Siūlantieji kokią nors dietą-panacėją tvirtina, esą egzistuoja ypatingos procedūros ar ypatingi maisto produktai.
„Valgykite tik obuolius“, „maitinkitės tik kopūstais“, – tikina jie.
Tuomet kažkas atsisako mėsos, nes tai esą tik riebalai ir nitratai, kiaušinių, nes jie – cholesterolio sandėlis, druskos ar cukraus, nes tai – kelias į mirtį.
Dogmos mityboje – tai neurotiškumo išraiška. Tokių žmonių gyvenimą valdo kiti, o jie patys atsisako girdėti kūno prašymus.
Klaidingos saugumo garantijos
Į įkyrią priklausomybę nuo mitybos galima patekti ir pasidavus perdėtam entuziazmui, su kuriuo siūlomi stebuklingi papildai ir vitaminai.
Siūlymai gerti vieną ar kitą arbatą, valgyti morkas ar greipfrutus, nė dienos nepraleisti be želmenų sulčių ar kviečių daigų – taip bandoma sukelti entuziazmą ir surasti naujų vartotojų.
Paskatinti griebtis vieno ar kito produkto nėra sudėtinga, nes visus žmones valdo mirties ar sunkios ligos baimė. Jie linkę kabintis į viską, kas nors kiek žada padėti pasijusti saugesniems.
Psichikos sveikatos specialistai ragina saugotis fanatizmo mityboje. Bet koks fanatizmas – sutrikusios psichikos požymis. O ekstremalios dietos ar badavimas gali ne tik padaryti žalos, bet ir sukelti mirtį.
Fanatikai dažnai įrodinėja, kad pabadavę jaučiasi atgimę, palengvėję, nušvitę, tačiau niekas nežino, kas jų laukia po ilgesnio laiko, kokios tų eksperimentų pasekmės.
Kita vertus, visi fanatikai vadovaujasi šūkiu: „Tik mes gyvename teisingai, o visi kiti – neišmanėliai!“
Savo aukas jie sužavi neva įvairiausiais stebuklais, magiškais triukais. Bet jie visada vengia ir bijo mokslinių diskusijų ir bėga nuo prašymo pateikti racionalius argumentus.
Jų esą sulauktas poveikis – nušvitimas ar atjaunėjimas – nėra argumentai, nes to neįmanoma patikrinti.
Perdėtas domėjimasis vartojamu maistu išduoda žmogaus padidėjusį nerimastingumą, baimingumą, sumažėjusią savigarbą.
Neretai žmogaus priklausomybė nuo maisto yra viena iš daugelio psichikos ligos - depresijos - kaukių.
Kartą teko priimti svečius iš užsienio.
Šeimos galva buvo prisiekęs vegetaras ir nevalgė mėsos. Jo žmona nevalgė žuvies, pieno produktų, bet valgė mėsą. Sūnus nevalgė mėsos, pieno produktų ir šokolado. Trimetė dukrelė valgė viską, išskyrus citrusinius vaisius.
Kokias vaišes jiems pasiūlytumėte?
Gyvenimas ir taip pakankamai sudėtingas, nereikėtų jo dar labiau apsunkinti mitybos problemomis.