Anksčiau jis buvo ypač populiarus ligonių tarpe, juo mėgavosi gerdavo senyvo amžiaus žmonės, buvo maitinami kūdikiai, o turtingos moterys retkarčiais leisdavo sau pasilepinti pieno voniomis.
Šiandien ožkos pienas tampa puikia alternatyva karvės pienui. Savo vertingomis savybėmis jis traukia ne tik pavienius vartotojus. Prekybos centrų lentynose ožkos pieno taip pat daugėja, ir taip skatina žmones gyventi sveikai.
Didžiausi ožkų augintojai įsikūrę kalnuotų šalių vietovėse. Todėl nieko keisto, jog gilios ožkų auginimo tradicijos šaknis suleido Viduržemio jūros regiono šalių žemėse. Būtent čia ožkų pienas bei jo produktai vartojami nuo seno. Graikijoje net apie ketvirtadalį viso primelžiamo pieno sudaro kalnų žinduolių pienas. Tačiau nors Lietuva ir lygumų kraštas, čia taip pat yra nemažai ūkininkų, kurie spręsdami, kokį gyvulį auginti, pasirenka ožką.
Bene didžiausi ožkų augintojai Lietuvoje savo ūkyje turi per kelis šimtus veislinių ožkų. Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtas verslas paskatino domėtis ožkos pieno nauda ir jo panaudojimu. Pirmuoju produktu tapo pasterizuotas ožkos pienas, o su laiku atsirado begalė kitos produkcijos, kaip antai kaimiškas ožkų pieno sūris, mišinėliai, maišyti su ryžių, avižų, grikių nuoviru, kuriuos ypač mėgsta kūdikiai ir vaikai. Beje, net princas Charlesas, lankydamasis Lietuvoje, skanavo šeimininkų ruoštų pieno produktų.
Sūrių magija
Garsusis, daugelio lietuvių pamėgtas fetos sūris taip pat gaminamas iš avių ir ožkų pieno. Feta – pikantiško, gal kiek aitraus (dėl išsiskyrusių riebalų rūgščių) skonio baltas, Balkanų šalyse gimęs sūris. Daugiausiai jo pagaminama Egėjo jūros regionuose. Graikai – patyrę ožkų augintojai – turbūt ne veltui vilioja europiečius subtiliomis graikiškomis salotomis, kurių pagrindinis akcentas – juodosios kalnų alyvuogės bei feta. Šis sūris ypač tinka įvairioms salotoms, kepsniams ar sumuštiniams paskaninti. Juo dažnai gardinami ir keptos mėsos patiekalai iš vištienos ar avienos. Kirgizijoje, Kazachstane, Uzbekijoje – gaminamas fetos tipo sūris tizil. Taip pat Kiprietišku gardėsiu laikomas holloumi sūris.
Gyvybingumo eliksyras
Tiek karvės, tiek ožkos pienas savo sudėtimi mažai skiriasi, tačiau ožkos pienas kiek riebesnis. Nepaisant to ožkos pieno riebalinės pieno ląstelės yra mažesnės, todėl jas organizmas geriau priima, pienas lengviau virškinamas. Žmonėms, kurie alergiški pieno baltymams, patariama karvės pieną keisti į ožkos. Piene esanti geležis stiprina kraują, kas ypač svarbu turint anemijos (mažakraujystės) požymių. Ožkos pienas saldesnis nei karvės, jame gausu vitaminų A, B1, B2, C, D, kalcio, natrio bei magnio. Mamos, duodamos savo vaikams gerti ožkos pieną stebisi, jog vaikai stiprėja ne dienom, bet valandom. O juk nuo gerų vaikystės įpročių prasideda spalvingas gyvenimas. Vyresnio amžiaus žmonės, vartodami ožkos pieno produktus, išlieka gyvybingi, pilni energijos, ilgiau atrodo jaunesni. Ožkos piene gausu drėkinamųjų medžiagų, jis taip pat pasižymi savybe apsaugoti ląsteles ir daro įtaką jų regeneracijai.
Karalienės grožio paslaptis
Grožio etalonu laikoma garsioji Egipto karalienė Kleopatra, buvo paskutinioji Ptolomėjų dinastijos faraonė ir pirmoji politikė. Savo stipria asmenybe ji puikiai gebėjo apžavėti žmones, ir valdyti juos taip, kaip jai pačiai patiko. Ne paslaptis, jog karalienės grožis traukdavo akį, abejingi neliko ir jos gyvenimo vyrais tapę Julijus Cezaris bei Markas Antonijus. Tačiau kur slypėjo patrauklumo paslaptis? Puikus jaunystės eliksyras Kleopatrai buvo įvairaus pieno vonios. Mat maudynės pieno vonioje visokeriopai veikia odą, ji tampa švelnesnė, elastingesnė bei suteikia matinį atspalvį. Ir tai jau nuo senų laikų žinojo ne tik Kleopatra, bet ir garsiausias Antikinės Graikijos gydytojas – Hipokratas. Kaip pasakojama, jis savo medicinos užrašuose, ožkos pieną įvardino kaip gydomąją esenciją. Iki šių dienų moderniuose sveikatingumo centruose siūloma „Kleopatros grožio“ pieno vonia. Iš ožkų pieno baltymų gaminami vertingi aliejai, kremai, apsaugantys odą senatvės požymių, puikiai tinka sausai, problemiškai odai.