Aktyviai gyvenantis ir dirbantis maždaug 40 metų žmogus kartais neturi laiko pavalgyti ir dar labiau jo gaili vizitui pas gydytoją.
Ateina metas, ir jam ima kristi svoris, dažnai apima silpnumas, žmogus blogai jaučiasi pavalgęs. Įtardamas piktybinę ligą, šeimos gydytojas jį atsiunčia pas onkologus, o šie neretai nustato jau įsisenėjusį skrandžio vėžį.
Išvydusi tokį pacientą Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytoja onkologė chemoterapeutė Edita Baltruškevičienė kaskart apgailestauja – skrandžio vėžys nebūtų toks grėsmingas, jeigu būtų nustatomas laiku.
Lietuvoje tai ketvirtoji pagal dažnumą vyrų piktybinė liga ir šeštoji – moterų. Tačiau pagal mirštamumą skrandžio vėžys – viena pirmaujančių onkologinių ligų.
Nors ja dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės, medikai sulaukia vis daugiau jaunų pacientų.
– Kuo ši liga tokia klastinga?
– Skrandžio vėžys ne taip lengvai gydomas, bet svarbiau yra tai, kad kas antram pacientui nustatoma jau išplitusi liga. Dėl to gydymo rezultatai nėra geri.
Pavyzdžiui, nustačius ketvirtos stadijos skrandžio vėžį, tik pusė pacientų gyvena vienus metus.
Skrandžio vėžys yra gana agresyvus. Bet jeigu nustatomos pirmosios ligos stadijos, kai kuriais atvejais pakanka tiktai operacijos, ir žmogus pasveiksta.
– Kokiems žmonėms kyla rizika susirgti skrandžio vėžiu?
– Didesnė rizika kyla žmonėms, kurie vartoja daug rūkyto, sūdyto ir konservuoto maisto. Rūkytuose mėsos gaminiuose dažnai randama nitratų ir nitritų, kuriuos tam tikros bakterijos, pavyzdžiui, Helicobacter pylori, gali paversti pavojingomis vėžį sukeliančiomis medžiagomis.
Helicobacter pylori – tai skrandžio gleivinėje apsigyvenančios bakterijos, kurios taip pat sukelia opaligę. Jeigu skrandyje užtinkama šių bakterijų, pacientai gydomi antibiotikais. Helicobacter pylori išnaikinimas labai sumažina riziką susirgti skrandžio vėžiu.
Ir pati opa sietina su vėžiu – jeigu ji negydoma, ilgainiui iš jos gali išsivystyti piktybinė liga.
Įtakos skrandžio vėžiui išsivystyti gali turėti ir lėtinis atrofinis gastritas, rūkymas, netgi rasiniai ypatumai – daugiau sergama Rytų šalyse – Korėjoje, Japonijoje.
– Ar yra požymių, kurie turėtų priversti sunerimti?
– Tokie skrandžio vėžio požymiai kaip skausmas, ryškus svorio netekimas, pykinimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto, juodos išmatos neretai atsiranda vėliau.
O pirmieji simptomai – labiau neapibrėžti.
Tai gali būti sunkumo jausmas pavalgius, bendras silpnumas.
Didžiajai daliai pacientų, susirgusių skrandžio vėžiu, niekada nebuvo tirtas skrandis gastroskopu, nors skrandžio negalavimai juos kamavo ne vienus metus.
Patarčiau kuo mažiau gydytis savarankiškai ar konsultuotis su vaistininkais – kur kas patikimiau kreiptis į šeimos gydytoją, kuris paskirs reikalingus tyrimus.
Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai šeimos gydytojas žmogų daug metų gydė nuo opaligės, ir galiausiai vis tiek išsivystė vėžys.
Todėl paskatinčiau šeimos gydytojus dažniau siųsti pacientus atlikti pakartotinio gastroskopijos tyrimo, kurio metu galima apžiūrėti skrandį iš vidaus ir, kilus įtarimui, paimti gabalėlį audinio ištirti.
– Ar norint anksti užtikti ligą užtenka tyrimo gastroskopu?
– Taip, tai vienas pagrindinių tyrimų. Jis atliekamas, jeigu žmogus skundžiasi sutrikusia skrandžio veikla, sunkumo jausmu pavalgius, jeigu jam nustatoma mažakraujystė – ši būklė gali išsivystyti ir dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto.
Norint patikslinti, kiek liga išplitusi, vėliau gali būti atliekami papildomi ultragarsiniai ar radiologiniai tyrimai.
– Ko tikėtis pacientui, kuriam nustatoma liga?
– Ankstyvomis stadijomis pagrindinis gydymas – operacija.
Jos metu pašalinamas navikas, regioniniai limfmazgiai ir dažniausiai to pakanka.
O kai liga išplinta, tenka taikyti chemoterapiją, kartais ją derinti su spinduliniu gydymu.
Toks gydymas taikomas apie pusę metų po operacijos.
Kai nustatoma, kad vėžys išplitęs vietiškai, pradėti gydyti galima ir nuo chemoterapijos.
Skiriami trys ciklai chemoterapijos prieš operaciją ir trys – po jos.
Kai liga išplitusi dar labiau, metastazių randama ir kituose organuose, operuoti neberekomenduojama, nebent dėl naviko nebepraeina maistas arba iš jo kraujuoja. Pacientai gydomi chemoterapija.
– Chemoterapija daugeliui siejasi su labai nemaloniais reiškiniais, dėl to pacientai jos bijo. Ar tai nėra pasenęs požiūris?
– Dabar labai daug dėmesio skiriama pacientų gyvenimo kokybei. Gydymą parenkame įvertinę paciento būklę, gretutines ligas – kad žmogus ištvertų gydymą ir kuo geriau jaustųsi jo metu.
Yra vaistų, kurie mažina pykinimą, stimuliuoja kaulų čiulpų gamybą, kad pagerėtų kraujo rodikliai, pagerina apetitą.
Be to, chemoterapija gali būti ne tik lašinama į veną, bet ir geriama.
Tabletės, kurias kompensuoja ligonių kasos, veikia panašiai kaip ir į veną leidžiami chemoterapijos preparatai, tačiau jas vartojantis žmogus neturi gultis į ligoninę.
Jis gali leisti laiką namuose, būti su artimaisiais.
Yra ligonių, kurie tarp chemoterapijos kursų netgi gali dirbti.
– Ar dar nėra priemonių, kurios galėtų pakeisti chemoterapiją?
– Onkologijoje atsiranda naujų galimybių. Kai kuriems sergantiesiems skrandžio vėžiu jau galime taikyti biologinę, kitaip vadinamą taikinių, terapiją. Ji dažniausiai derinama su chemoterapija.
Chemoterapijos preparatai veikia greitai besidauginančias ląsteles. Jos dažniausiai būna navike, bet taip pat jų yra ir kaulų čiulpuose, plaukų folikuluose, žarnyno gleivinėje.
Dėl to chemoterapija gali sukelti šalutinių reiškinių – pablogėja kraujo rodikliai, ima slinkti plaukai, atsiranda kitų nemalonių pojūčių.
Stengiamasi išrasti vaistus, kurie turėtų kuo mažiau poveikio organizmui ir veiktų tiktai navikines ląsteles. Taip atsirado taikinių terapija. Ji veikia tiktai tam tikrus baltymus, būdingus navikinei ląstelei.
Vienas tokių preparatų kartu su chemoterapija gali būti skiriamas ir sergantiesiems skrandžio vėžiu.
Šis vaistas veikia naviko ląstelių paviršiuje esantį baltymą (HER2).
Naviko mėginiai tiriami laboratorijoje siekiant įvertinti HER2 baltymo raišką ląstelės paviršiuje.
Gydymas tinka tik pacientams, kuriems nustatoma padidėjusi šio baltymo raiška.
Derinant chemoterapiją ir biologinę terapiją pasiekiami geresni rezultatai gydant išplitusį skrandžio vėžį, ir pacientai gyvena ilgiau.
Džiugu, kad nuo šių metų šį gydymą kompensuoja ligonių kasos.
Kaip nesusirgti skrandžio vėžiu?
Šią ligą skatina nemažai veiksnių.
Netinkama mityba. Skrandžio vėžio rizika didėja, jeigu
mityboje dominuoja sūdyti, rauginti, marinuoti, aštrūs maisto produktai,
rūkytos, perdirbtos mėsos produktai. Tokiame maiste gausu kancerogenų, tarp jų
ir nitritų, nitratų, nitrozaminų. Palanki sąlyga vėžiui išsivystyti – ir per
karšto, sauso maisto valgymas, vitaminų A ir C stygius maiste, per mažas vandens
vartojimas.
Atrofinis gastritas. Tai lėtinis skrandžio sienelės uždegimas,
dėl kurio nyksta skrandžio gleivinė. Tokioje gleivinėje susidaro palankios
sąlygos vėžiui vystytis.
Helicobacter pylori infekcija. Ši infekcija sukelia lėtinį
gleivinės uždegimą, vėliau – jos atrofiją. Tokią gleivinę lengviau pažeidžia
nitritai, nitratai.
Rūkymas. Kuo didesnis rūkymo stažas ir kuo daugiau cigarečių
surūkoma, tuo didesnė skrandžio vėžio rizika.
Paveldėtas polinkis. Labai nedaugelio šeimų nariai gali turėti
polinkį susirgti skrandžio vėžiu dėl paveldėtų mutavusių genų.