Buvęs inžinierius statybininkas po sudėtingos operacijos kelias savaites buvo saugomas nuo infekcijų.
Prieš eidami į jo palatą Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose lankytojai privalėjo ant veido užsidėti kaukes, slėpti plaukus po kepure, vilkėti chalatą.
V.Degutis galėtų triskart per metus švęsti gimtadienį – lapkričio 28-ąją, kai išvydo pasaulį, 2010-ųjų gruodžio 4-ąją, kai jam pirmą kartą buvo persodintos donoro kepenys.
Tačiau nuo šiol svarbiausia vyrui data – 2011-ųjų lapkričio 13-oji, kai buvo antrą sykį persodintos kepenys.
Laukdamas šios operacijos, kuri buvo vienintelė viltis pasveikti, V.Degutis mintyse perkratė visą savo gyvenimą. Vyro atmintyje išliko tik tai, kas buvo geriausia, o juodžiausios dienos išsibraukė.
Kauno rajone gimęs, Tauragės rajone gyvenęs V.Degutis Marijampolėje įsikūrė prieš 24 metus. Kitais metais vyras tikisi su savo žmona Nida švęsti 25-ąsias jungtuvių metines.
Pora susilaukė dviejų dukterų ir anūkės Evos, kuriai dabar 3,5 metų. V.Degutis buvo viskuo patenkintas žmogus, jei ne sunki kepenų liga.
Daug metų vyras net nežinojo, kurioje kūno vietoje yra kepenys ir kuo jos ypatingos. Į gydytojus nesikreipė, nes jautėsi gerai.
Vyras mėgo sportuoti, žaisti lauko tenisą, nemėgo svaigalų.
Net žiūrėdamas filmą per televizorių purtydavosi pamatęs maukiant degtinę.
Alaus susigundydavo paragauti tik tada, kai poilsiaudamas pajūryje nusipirkdavo ką tik išrūkytos žuvies.
Vienintelė marijampoliečio nuodėmė – nesugebėjo išsižadėti cigaretės.
Pernai rugpjūtį V.Degučio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ilsintis Palangoje su šeima marijampoliečiui pasidarė silpna.
Vyras sunerimo, kai jam, nuėjusiam prie jūros, nebelikdavo jėgų sugrįžti atgal.
Nuovargis, silpnumas atsirado nežinia dėl ko. V.Degučio žmona Nida atkreipė dėmesį į pageltusius vyro akių obuolius.
Vėliau marijampoliečiui ėmė tinti kojos, paspaudus ant kojų likdavo įdubimai. Įtarimų kėlė ir pakitusi šlapimo spalva. Todėl žmona įkalbėjo vyrą pasitikrinti sveikatą.
Nuojauta neapgavo – sutuoktiniui buvo nustatytas hepatitas C.
V.Degutis mano, kad hepatito C virusu galėjo užsikrėsti būdamas tuometėje sovietų armijoje. Vienam lietuviui, su kuriuo V.Degutis kartu tarnavo, avarijoje nukirto koją. Žūtbūt reikėjo kraujo.
V.Degutis su keliais kareiviais buvo išvežti į ligoninę. Vyras mano, kad duodamas kraujo pats galėjo užsikrėsti pavojingu hepatito C virusu.
Organizme šis užkratas tūnojo apie 28 metus ir pamažu ardė kepenis.
Santariškių klinikose paaiškėjo, kad marijampoliečio kepenys ištižusios kaip kempinė. Be to, jose gydytojai aptiko tris neaiškios kilmės auglius. Paėmus kepenų audinio mėginius paaiškėjo, kad jie – piktybiniai.
Kai pernai lapkritį buvo sušauktas gydytojų konsiliumas, V.Degutis turėjo atsakyti tik į vieną klausimą: „Ar sutinki, kad tau būtų persodintos kepenys?”
Priešintis nebuvo jokios prasmės.
Dar mėnesį truko tyrimai, kurie būtini ieškant tinkamo donoro. V.Degučio savijauta vis blogėjo, jis karščiavo.
Kartą buvo atsiradęs kepenų donoras, bet tuomet vyras sirgo, kūno temperatūra siekė daugiau nei 38 laipsnius Celsijaus.
Laimė nusišypsojo dar po kelių savaičių. 2010 metų gruodžio 4-ąją V.Degučiui buvo persodintos donoro kepenys. Operacija truko daugiau kaip 12 valandų.
Tąsyk dėl išsivysčiusių komplikacijų vyras dar ilgai buvo gydomas ligoninėje.
Į namus marijampolietis sugrįžo tik 2011-ųjų gegužę.
Tačiau donoro kepenys prastai dirbo, į tulžies latakus tekdavo dėti stentus, o jie greitai užsikimšdavo. Todėl vėliau jie buvo pakeisti į metalinius vamzdelius.
Galiausiai V.Degučio savijauta taip pablogėjo, kad stentus reikėdavo keisti dukart per savaitę. Tai buvo įmanoma padaryti tik ligoninėje, nuskausminus ir suleidus morfijaus.
„Žinai, Deguti, morfijaus limitą jau suvartojai.
Nebegalime daugiau rizikuoti, turime stiprinti organizmą ir ruošti jį kitai kepenų persodinimo operacijai”, – prabilo gydytoja Arida Buivydienė, o vyras suprato, kad vėl reikės gultis ant operacinės stalo.
Iš pradžių V.Degutis buvo labai nusiminęs.
„Sudėtinga, daug rizikos”, – apie unikalią dar niekam Baltijos šalyse neatliktą antrąją kepenų persodinimo operaciją kalbėjo gydytojai. Jie stengėsi su pacientu būti atviri.
V.Degučiui buvo siūloma psichologo konsultacija. Tačiau vyras atsisakė. Geriausia jo parama – žmona Nida.
„Kitas mano ramstis – anūkė Eva. Dėl jos viską padaryčiau. Todėl ir pasiryžau antrajai kepenų persodinimo operacijai”, – tikino V.Degutis.
Kol laukė būsimos operacijos, didžiausias nerimas jį apimdavo vakarais. Mat kepenų persodinimo operacija Santariškių klinikose dažniausiai vyksta naktį.
Jeigu iki 21 valandos niekas neatveria palatos durų, vadinasi, kepenų donoro dar nėra, ir naktį jis galės ramiai miegoti.
Kai lapkričio 12-osios vakare V.Degučio palatos duryse pasirodė dvi gydytojos, vyrui nebereikėjo nieko ir sakyti – ir taip buvo aišku, kad artėjanti naktis bus lemtinga.
Dar keturias valandas vyras laukė kraujo tyrimų atsakymo. Tos valandos slinko vėžlio žingsniu.
Nuo įtampos V.Degutis negalėjo sulaikyti ašarų.
„Verkiau, bet verkiau ne iš baimės, o iš laimės”, – prisiminė pašnekovas.
Po operacijos V.Degutis pasidarė dar jautresnis. Ligoninėje įgyta patirtis išmokė jį daug ką vertinti kitaip.
„Iki ligos buvau šiurkštokas žmogus, kaip ir visi vyrai.
O dabar stengiuosi būti kiek galima švelnesnis. Išgirdęs, kad kas nors kelia balsą, išeinu į kitą kambarį”, – prisipažino V.Degutis.
Apie savo žmoną Nidą V.Degutis atsiliepė gražiausiais žodžiais. Tik susirgęs jis įsitikino, kokią nuostabią moterį turi.
Nebuvo dienos, kad Nida neaplankytų vyro ligoninėje, nors dėl to jai tekdavo kasdien įveikti atstumą nuo Marijampolės iki Vilniaus ir atgal.
Sunkiai susirgęs V.Degutis perleido verslo vadžias savo žmonai į rankas. Dabar dėvėtų drabužių didmeninei ir mažmeninei prekybai vadovauja jo sutuoktinė.
V.Degutis tik iš šalies stebi, kaip sukasi šeimos verslas.
Darbas trunka paromis
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro vadovas, profesorius Kęstutis Strupas:
„Persodinti kepenis – ne vien chirurgo darbas. Tai įmanoma atlikti tik tokiuose centruose, kur dirba daugybės specialybių gydytojų komandos.
Manau, turiu teisę sakyti, kad mūsų Hepatologijos centras tapo pagrindine vieta, kur gydomi kepenų ligomis sergantys žmonės.
Persodinant kepenis užtrunkama nuo 20 iki 24 valandų. Vidutiniškai kepenys persodinamos per šešias valandas, tačiau dar reikia nuveikti daug parengiamųjų darbų.
Maždaug tris valandas sugaištama, kol gydytojai atvyksta į ligoninę, kur yra donoras, ir paima kepenis. Tai daro patys Santariškių gydytojai.
Atliekant pirmąsias dešimt kepenų persodinimo operacijų tokia našta užguldavo gydytojų entuziastų pečius. Aš taip pat noriai vykdavau į kitą ligoninę, kol supratau, kad visko vienam padaryti neįmanoma. Mat išėmus donoro kepenis jas būtina persodinti ne vėliau kaip per 14–16 valandų.
Dar būtina paruošti ligonį. Tai trunka dar 3–4 valandas. Žodžiu, intensyviai dirba daugybė grandžių. Tai, kad dirbame naktimis, nieko baisaus. Jei yra tinkamas kepenų donoras, operuojame, nesvarbu, ar tai poilsio, ar švenčių diena. Kepenis esame persodinę ir pirmąją Velykų dieną, ir Kovo 8-ąją, per Jonines. Pirmąsias tris kepenų transplantacijas atlikau pirmąją atostogų dieną – tik susikraunu daiktus į krepšį ir reikia grįžti. Kolegos net juokaudavo: „Strupas ruošiasi atostogoms, vadinasi, lauk transplantacijos.”
2008-ųjų birželio 18-ąją atlikau pirmąją transplantaciją, kai vienu metu persodinau inkstą ir kasą. Žinia apie tinkamą donorą mane pasiekė stažuojantis Heidelbergo universitete Vokietijoje. Žmona pusę penkių ryto važiavo keisti lėktuvo bilietų, kad spėčiau grįžti.
Kasmet atliekama nuo 6 iki 10 kepenų persodinimo operacijų.
Iki šiol Santariškių klinikose atliktos 42 kepenų transplantacijos, apie 30 žmonių gyvena su persodintomis kepenimis.
Tokios operacijos atliekamos
ir Kauno klinikose.”