Tinkama mityba gali užkirsti kelią vėžiui

Siūlome interviu su Davidu Servanu-Schreiberiu.

- Jūsų knyga „Kova prieš vėžį“ sukėlusi daug diskusijų ne tik Prancūzijos medikų tarpe, tapo bestseleriu. Kodėl?

- Vėžys - labai paplitęs susirgimas, nuo kurio miršta kas ketvirtas Vakarų pasaulio gyventojas. Visi turime pažįstamų, susirgusių šia klastinga liga, net labai jaunų. Daugelis pacientų nori žinoti, kokius metodus, be jau tradicinių medicinos, galima taikyti, kovojant su šia liga. Kai kurie medikai labai skeptiškai vertina natūralius gydymo būdus, kaip antai sveiką mitybą.

- Taip. Kaip ir anksčiau, didžioji dalis gydytojų apsiriboja chirurginėmis operacijomis, chemoterapija ir spindulių terapija. Tokie vėžio gydymo metodai - būtini, bet aš siūlau žengti toliau.

Niekam ne paslaptis, kad visi žmonės turi vėžinių ląstelių. Auglio vystymuisi būtina maitinamoji terpė, uždegiminį procesą sukelianti aplinka. Tad kokiu būdu žmogus gali stiprinti gynybines reakcijas savo organizmo, kad šis neleistų daugintis piktybinėms ląstelėms?

- Papasakosiu savo istoriją. Kai man buvo 30 metų, medikai diagnozavo smegenų auglį. Po operacijos gyvenimas grįžo į įprastines vėžes. Tik kai po keliolikos metų ligai atsinaujino ir vėl teko gulti ant operacinio stalo, atlaikyti chemoterapiją, pradėjau svarstyti: kodėl mano organizmas nesipriešino. Štai tuomet ir toptelėjo mintis apie natūralius metodus, kurie galėjo padėti imuninei sistemai. Atsižvelgdamas į tai, esmės pakeičiau savo gyvenimą, - pirmiausia mitybą.

- Knygoje „Kova prieš vėžį“ liaupsinate vaisių, daržovių, žaliosios arbatos, alyvuogių aliejaus, ciberžolės (ciberžolė - daugiametis imbierinių šeimos augalas - Red. past.) - ir daugelio kitų maisto produktų poveikį. Kai kurie patarimai nėra visiškai nauji. Gal manote, jog knyga padės naujai pažvelgti į netradicinius gydymo metodus?

- Žinoma, ne. Bet liga ir jos metu sukaupta patirtis daug ko išmokė. Šias žinias norėčiau perduoti kitiems.

- Ar, vadovaujantis jūsų mitybos taisyklėmis, tikrai galima užkirsti kelią vėžiui, o gal net ir ligai atsinaujinti?

- Esu įstikinęs, kad Vakarų pasaulio gyventojų mitybos būdas sudaro idealią maitinamąją terpę vėžiniams susirgimams. Sunaudojama pernelyg daug rafinuoto cukraus, kvietinių miltų, mėsos ir augalinių riebalų, kokių esama keksuose ar bulvių traškučiuose.

Šiuos maisto produktus vartoti dideliais kiekiais kenksminga, ką patvirtina Azijos šalių patirtis, kurių gyventojai rečiau serga Vakarų pasauliui būdingomis vėžio atmainomis, pavyzdžiui, krūties, storosios žarnos ir prostatos. Azijos šalių žmonių maistas turi žymiai mažiau cukraus, jie valgo daugiau ryžių ir žuvies.

Beje, labai įdomūs su gyvūnais atlikti bandymai, kurie byloja apie cukraus ir vėžinių ląstelių saveiką. Vieno jų metu pelėms įšvirkštė krūties vėžio ląstelių. Gyvūnams, kurių cukraus kiekis kraujyje buvo padidintas, auglys vystėsi greičiau nei kitiems.

- Bet esama tyrimų, kaip antai krūties vėžio srityje, iš kurių aiškėja minėtas ryšys.

- Pavyzdžiui, kalbant apie krūties vėžį, penkis procentus susirgimų lemia genetika - taigi, labai mažai. Bet blogi mitybos įpročiai ir fizinio aktyvumo stoka gali vaidinti lemiamą reikšmę. Vienokio ar kitokio elgesio įpročiai dažnai perduodami iš kartos į kartą ir dėlto susidaro įspūdis, jog kalti genai, - apie gyvenimo būdą apskritai nėra kalbos.

Buvo atlikti tyrimai vaikų, kuriuos po jų gimimo tuojau pat įsivaikino: riziką susirgti vėžiu jie perėmė iš įtėvių, o ne genetinių tėvų.

- Laikotės nuostatos, jog savo gyvenimo būdu žmogus gali daryti poveikį sveikatai. Bet jei nuolat privalai galvoti, kad reikia valgyti kuo daugiau ankštinių augalų vaisių, bėgioti ristele ar stresą slopinti jogos pratimais Saulei tekant, - visa tai gali išvarginti...

- Žinoma, viso savo gyvenimo negalima pakeisti per dvi savaites. Bet įpročius reikia keisti pamažėle, pavyzdžiui, pradžioje daugiau valgyti vaisių ir daržovių, cukrų pakeisti agavos sirupu.

Noras daugiau sportuoti, dažnai ateina savaime: kartais pakanka mažo žingsnelio pokyčių link ir elgesys pasikeičia automatiškai. Net nedideli pasikeitimai gali teigiamai paveikti imuninę sistemą.

- Ar nebijote iš sergančiųjų vėžiu susilaukti priekaištų: vadovavausi visais jūsų knygoje pateiktais patarimais, bet sveikata eina vis blogyn, - beliko gyventi vos keli mėnesiai?

- Kai kurie galėtų man išsakyti tokių priekaištų. Tikrai nenorėčiau pažadinti klaidingų vilčių. To, kas patariama mano knygoje, niekada negalima laikyti garantija pasveikti ar nepatirti naujo ligos proveržio. Nepaisant to, manau: kas gynybines savo organizmo funkcijas bando optimaliai stiprinti, turi geresnių šansų ilgiau gyventi nei kiti.

- Ką pasakytumėte žmogui, kurio padėtis beviltiška ir jis stovi ant mirties slenksčio?

- Keletui pacientų, kuriuos palydėjau iki mirties, be jokių užuolankų pasakiau, kad išgydyti jų nebegalima. Bet kas kartą susidurdavau su žmonėmis, kurie buvo dėkingi, kad apskritai pakeitė savo įpročius, kurie pradėjo gyventi sąmoningiau po patirtos ligos. Tai gali būti nedidele paguoda.

- Savo knygoje rašote, jog tam tikri asmenybės bruožai, kaip antai prislėgtumas gali susargdinti. Anksčiau psichologai net buvo išskyrę asmenybes, turinčias polinkį į vėžį. Bet dabar jau žinoma, kad šis požiūris nebeišlaiko kritikos.

- Žinoma, kvaila tvirtinti, kad žmonės, turintys tam tikros asmenybės bruožų, serga vėžiu. Bet manau, kad tam tikri psichikos bruožai gali sukelti ligą, - žinoma, visuomet kartu su kitais veiksniais.

- Kuomet vaikai dažnai susiduria su baime, bejėgiškumu ar juos kamuoja abejonės, - ir šiuos jausmus turi įveikti vieni. Su tokiais išgyvenimais veikiausiai susiduria jau būdami suaugę žmonės, ir dėlto svarbu, kad jie neįsišaknytų vaikystėje.

- Stresas - mūsų gyvenimo dalis, ir jo negalima išvengti. Lemiamą reikšmę turi tai, kas sukėlė stresą ir kaip jis nuslopinamas. Esama pozityvaus streso, kuris gali veikti skatinamai, kai su užsidegimu pasineriame į darbą, projektą.

Bet jausdamiesi silpni ir bejėgiai, kai vadovas nuolat daro psichologinį spaudimą, patiriame negatyvų stresą, kuris gali būti vienu iš priežasčių, sukėlusių ligą. Bet apskritai būtina konstatuoti: vėžį sukeliantys veiksniai tokie įvairūs, kad niekas negali pasakyti, kuris jų kaltas dėl ligos. Žmogus, manydamas, kad dėl nelaimingos santuokos susirgo vėžiu, klysta.

- Jūsų gyvenimas bėga tarp Prancūzijos ir Amerikos, atliekate tyrimus, skaitote paskaitas, rūpinatės pacientais. Kaip įveikiate stresą?

- Kas rytą 5-30 minučių medituoju, darau kvėpavimo pratimus, kuo dažniau ir daugiau judu. Stengiuosi patirti džiaugsmą iš to, ką darau, semtis pozityvios energijos.

- ... bandau ramiai kvėpuoti, nesipiktinti. Eilės prekybos centruose prie kasų - geras pratimas tam, kad išmoktume kontroliuoti neigiamas emocijas. Susierzinimas neturi užvaldyti mano organizmo, nes tokiu atveju staiga padažnėja pulsas.

- Teigiama, kad moterys labiau rūpinasi savimi, daugiau dėmesio skiria savo sveikatai nei vyrai. Ar šį teiginį patvirtina ir jūsų patirtis?

- Žinoma. Moterys labiau rūpinasi savimi ir dažniausiai norėtų, kad vaikas sveikai maitintųsi. Vyrams sunkiau keisti mitybos įpročius.

- Sutinku, tai - problema. Bet manau, kad laikui bėgant, požiūris keisis. Prieš 30-40 metų buvo pradėta kalbėti apie rūkymo žalą, kad pernelyg didelis cigarečių kiekis gali sukelti vėžį. Daugelis nenorėjo apie tai nė girdėti. Dabar rūkalių „valdos“ gerokai susiaurėjo.

Ateis laikas, kai žmogus, valgantis jautienos pjausnį su skrudintomis bulvytėmis, aplinkiniams sukels tokias mintis: ką jis sau galvoja, valgydamas tokį nesveiką maistą?

- Bet kokiu atveju nesiskundžia, kuomet gamina tėvelis. Dar kai jis buvo mažas, daviau jam daug sveiko maisto. Vėliau sukėliau susierzinimą, siūlydamas pagrindines sveikos mitybos taisykles. Dabar, būdamas svečiuose, sūnus pats atsirenka ką valgyti, ko ne. Žinoma, karts nuo karto suvalgo ledų.

- Valgau desertą, bet šokoladas nepatinka, jis man neskanus. Dabar mano organizmo biologinis laikrodis tiksi visiškai kitaip. Jaučiuosi įsipareigojęs gyventi kaip galima sveikiau. Ar tai ilgam laikui padės man pažaboti ligą, nežinau. Onkologas perspėjo: „Jūsų auglys priklauso prie agresyviųjų rūšies, bet organizme kol kas elgiasi labai civilizuotai“. Jis galvoja, kad man paprasčiausiai pasisekė, aš manau kitaip.

- Pradžioje nenorėjau to daryti. Būdamas psichiatras bijojau, kad dėl manęs nepradėtų nerimauti pacientai. Mano brolis įtikino, jog privalau perduoti savo patirtį kitiems žmonėms, kad šie galėtų ja pasinaudoti.

- Ne, nekasdien. Ir jei užplūdus mintims apie ligą, apima baimė, stengiuosi paimti save į rankas ir neįsijausti į aukos vaidmenį. Dėlto, kad viską darau daug sąmoningiau, dažnai važinėju dviračiu, - ir Paryžiaus gatvėmis, - medituoju, sveikai maitinuosi, mano gyvenimas tapo turiningesnis nei anksčiau. Bet būtų buvę geriau sukaupti šią patirtį nesusirgus.