Tuo metu, kai šios idėjos skleidėjai griebiasi skandalingų būdų,
Vokietijos medikai seniai slapta tenkina savo pacientų troškimą numirti.
Subtilios sielos, jautri Christa S. jau seniai kentėjo nuo pamažėle
progresuojančio limfmazgių vėžio. Visus tuos metus Janas K. drąsino ir
skatino savo pacientę tęsti gydymą.
Kai kartą Christa S. pasiteiravo, ar medikas padėtų numirti, šis,
gerbdamas jos sprendimą, atsakė „Taip“.
Dar dvejus metus moteris didvyriškai laikėsi, bet paskui dėl išplitusių
po pilvą metastazių grėsė žarnyno nepraeinamumas, atsirado problemų dėl
šlapimo išsiskyrimo.
Ligoninėje Christos S. gyvenimas gal būtų pailgėjęs pusmečiu, namuose -
keliomis savaitėmis, bet lydimas didelių skausmų.
Bet moteris nebenorėjo tęsti gydymo, norėjo pasitraukti iš gyvenimo, kol
jis dar netapo nepakeliamu.
Christa S. paprašė savo gydytojo išpildyti kažkada jai duotą pažadą.
Janas K. prijungė pacientę prie lašelinės, per kurią didelėmis dozėmis
lašėjo morfijus ir valiumas.
Kaip tuo metu jautėsi medikas?
„Tai buvo tvirtas susitarimas, draugystės pojūtis, kokį nedažnai
patiri gyvenime“, - sakė Janas K.
Tai buvęs individualus sprendimas, kuris nereiškė jokio tabu laužymo,
bet logiškas ir teisingas žingsnis šioje grynai asmeniškoje situacijoje.
Janas K. prisipažįsta, kad per 20 savo darbo metų gal kokius šimtą kartų
buvo prašomas sunkiai sergančių pacientų padėti jiems numirti. Pasak
mediko, tokio troškimo neatsisakė dešimtys.
Trims iš jų Janas K. padėjo numirti ligoninėje, tyliai pritariant savo
vyriausiajam gydytojui.
„Jei mirtinai sergančiųjų pacientų paklaustume, kaip jie supranta
garbingą mirtį, daugumas pageidautų „mirti be skausmų, nekamuojami
dusulio, nejausdami baimės, lydimi artimųjų ir galėdami su jais
atsisveikinti. Tai turi sutapti su gyvenimo koncepcija“, - sako
Vokietijos paliatyviosios medicinos draugijos pirmininkas Christofas
Mulleris Buschas.
Tai esą mediko uždavinys, bet su vienu apribojimu: „Gydytojai atsakingi
už tai, kad būtų išsaugotas gyvenimas, o ne už tai, kad palydėtų į
mirtį. Šitai skleisti kaip terapeutinę pasirinkimo galimybę, būtų
neteisinga moraliniu aspektu“.
Bet Christos S. požiūriu nebuvo tinkamesnio mirties būdo, ir jos
gydytojas Janas K. labai rizikavo: prarasti leidimą dirbti, jį galėjo
apkaltinti žmogžudyste kieno nors reikalavimu.
Dėl šios priežasties Janas K. ir dešimtys jo kolegų, kurie apie panašius
atvejus prabilo Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“, norėjo likti
nežinomi.
Šveicarijoje, Olandijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Kolumbijoje,
Suomijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir Oregono
valstijoje (JAV) gydytojai tuo tarpu gali - iš dalies itin
išskirtinais atvejais - padėti pacientui numirti.
Vašingtono (JAV) valstija ką tik priėmė atitinkamą potvarkį, netoli to
yra ir Ispanija.
Ginčytini sprendimai dėl žmogaus gyvenimo pabaigos kai kuriose šių šalių
tinkamai pagrįsti dokumentais. Apie šiuos patyrimu paremtus atvejus
tyrėjai diskutuoja specializuotuose žurnaluose, kaip antai „Lancet“ ar„New England Journal of Medicine“.
Tuo tarpu Vokietijoje jau vien vieši svarstymai apie pagalbą pacientui
numirti gali pakenkti gydytojo karjerai. Šalies medikų organizacijos
tokį poelgį kaip Jano K. laiko neetišku.
„Diskusijų šia tema mums nereikia. Tokio troškimo įgyvendinimas labai
retai siejamas su gydytojais, nes žmonės žino, kad šitaip elgtis
negalime. Būtų blogai, jei šitai darytume, - šiam požiūriui
vieningai ir sutartinai pritaria Vokietijos medikai“, - sako Vokietijos
gydytojų rūmų prezidentas Jorgas Dietrichas Hoppe.
Bet visiškai kitoks vaizdas atsiveria po Vokietijos žurnalo „Der
Spiegel“ išsamios, anoniminės 483 medikų apklausos, kurie dirbdami
klinikose ar šeimos gydytojais nuolat rūpinasi sunkiausiais ligoniais.
Trečdalis apklausos dalyvių pasisakytų už eutanazijos potvarkį, kas
šeštas pritartų aktyviai pagalbai, kuri padėtų sunkiai sergančiam
pacientui numirti.
Beveik kas penktas gydytojas nurodė, jog žinojęs apie vieną ar daugiau
jo kolegų atliktą eutanaziją. Beveik 40 proc. medikų galėjo
įsivaizduoti patys suteikiantys tokią pagalbą.
Vadovaudamiesi vien žmogiškumu, 15,7 proc. medikų pajėgtų duoti mirtiną
medikamentų dozę, jei tokia būtų paciento valia.
Per 3 proc. apklaustųjų gydytojų prisipažino, kad jau kartą ar daugiau
padėjo sunkiai sergantiems ligoniams numirti.
Apytiksliu skaičiavimu vien tarp klinikose dirbančių vidaus
ligų, onkologijos, anesteziologijos ir paliatyvinės medicinos
specialistų ir šeimos gydytojų atsirastų apie 3 tūkst. medikų,
nusižengusių savo profesijos principams.
Bet nėra skaičių apie aktyvią pagalbą pacientams, nusprendusiems
numirti, prie kurios prisideda gydytojai, kaip antai Janas K.
Bet nė vienas medikas, su kuriuo kalbėjosi Vokietijos žurnalas „Der
Spiegel“ nereiškė simpatijų buvusiam Hamburgo teisėsaugos senatoriui
Rogeriui Kuschui, kuris, apsiskelbęs kovotoju už komercinės eutanazijos
įteisinimą Šveicarijos pavyzdžiu, savo siekį diskreditavo skandalingais
būdais.
Bet R.Kuschas, kai kurių nuomone, aitrina žaizdą.
Teisininkas viešai pateikė pasiūlymą už 8 tūkst. eurų „palydėti į
savižudybę“ ir ligonio atsisveikinimo vaizdo juostą parodyti internete,
tuo sukeldamas didžiulį nepasitenkinimą.
Bet visai neseniai daug ginčų Vokietijoje sukėlusiai R.Kuscho paslaugai,
kuria jau buvo pasinaudojusios dvi moterys, ryžosi ir ilgus metus prie
lovos prikaustytas 56-erių Thomas Wolffas ir 94 metų Maxas Steinbauras.
Jis bijo, kad netrukus bus įkalintas neįgaliųjų vežimėlyje, taip savo
sprendimą M.Steinbauras pagrindė aktyviai eutanazijos šalininkei,
prancūzei Jacqueline Jencquel.
Jo žmona serga pradine Alzheimerio stadija, ir senyvo amžiaus vyrą
kamavo sąžinė, kad jis savo noru traukiasi iš gyvenimo.
Priešais kamerą sėdintį M.Steinbaurą prancūzė įkalbinėjo: „Jūs
paprasčiausiai nebegalite ir nebenorite. Tai yra ir jūsų teisė“.
Vokietijos parlamentarai, vedamųjų straipsnių autoriai ir gydytojų
organizacijų atstovai reikalavo sustabdyti R.Kuschą.
Bet kokiu pretekstu?
Vokietijoje nebaudžiama už tai, kad tokia problemiška asmenybė kaip
R.Kuschas duoda valią savo užmojams ir už pagalbą sunkiai
sergančiam žmogui, kuris laisva valia pasirenka mirtį.
Ar turi teisę medikai padėti žmogui iškeliauti į aną pasaulį, - šiuo
klausimu Vokietijoje nėra sutarimo.
Bet jau dabar šalyje medicinos pagalbos apimtis savo noru pasitraukti iš
gyvenimo yra didelė.
Jei nekyla abejonių dėlto, kad žmogus sąmoningai pasirenka mirtį,
visi, tarp jų ir gydytojas, gali jam padėti bei palydėti į aną pasaulį,
neįsipareigodami jam pagelbėti.
Miuncheno klinikoje mirė moteris, kuri savo noru priėmė tokį sprendimą.
Po netinkamo gydymo daugelį metų neįgaliųjų vėžimėlyje įkalinta pacientė
nebegalėjo deramai kalbėti ir kentėjo dėl nuolatinių skausmų.
Moteris raštiškai atleido gydytojus nuo atsakomybės. Prieš tai
du nepriklausomi psichiatrai nustatė, kad ji buvo veiksni ir
nesirgo depresija.
Priėmusi sprendimą, paliatyvinės medicinos specialistų ir savo šeimos
globojama, ligonė nebevartojo jokio maisto ir skysčių, - kas reiškė
beveik lengvą mirtį.
Po gerų dviejų savaičių moteris iškeliavo Anapilin.
Baudžiamosios teisės požiūriu, kaip aiškina Miuncheno pacientų reikalų
advokatė Beate Steldinger, kuri domėjosi šiuo atveju, gydytojai galėjo
moteriai net duoti mirtiną medikamentą.
Civilinės teisės požiūriu bet kokia pagalba žmogui, pasirinkusiam
savižudybę, laikoma neetiška.
Jei tampa žinoma, kad medikas padėjo pacientui pasiruošti numirti,
Vokietijos gydytojų rūmai gali prieš jį pradėti procesą dėl teisės
dirbti pagal profesiją, ir jis galėtų netekti leidimo verstis gydytojų
praktika.
Bet tik teoriškai.
„Per 33 mano veiklos metus negaliu prisiminti nė vieno tokio atvejo“, -
sako Vokietijos gydytojų rūmų prezidentas J.D.Hoppe.
Prancūzijoje praėjusiais metais daugiau kaip 2 tūkst. gydytojų viešai
prisipažino, kad padėjo pacientams numirti.
Vokietijos medikai vis dar bijo šios rizikos.
Nepaisant to, nesunku rasti gydytojų, kurie slapta įvykdo savo pacientų
pageidavimą, - tiek didmiesčių klinikos, tiek kaimo medikai.
„Šiek tiek daugiau dozuojama medikamentų. Tai daroma, bet apie tai
nekalbama“, - aiškino anesteziologas H. iš Tiuringijos.