Andrejus buvo dvidešimt vienų, kai netikėtai užklupo keistas jausmas – tarsi viena ranka būtų nuolat nutirpusi.
„Kilo įtarimų dėl galvos smegenų patologijos. Atlikęs kompiuterinę tomografiją gydytojas parodė man nuotrauką. Matau: dešinėje galvos pusėje – kiaušinio dydžio balta dėmė. Gydytojas paaiškino: auglys”, – prisimena vilnietis.
Operacijos ėmėsi šviesaus atminimo Egidijus Jaržemskas, vadovavęs tuometės Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (dabar – Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė) neurochirurgams.
Bet visiškai pašalinti auglio, išsikerojusio arti gyvybiškai svarbių centrų, nepavyko.
Gydymas buvo tęsiamas Kauno klinikose – vilniečiui buvo skirtos spindulinio gydymo procedūros.
„Po trisdešimties procedūrų plaukai liovėsi augti, o auglys – ne”, – šyptelėjo vyras.
Bet tai paaiškėjo tik gerokai vėliau. Baigęs gydytis Andrejus grįžo studijuoti informatikos, kas pusę metų darėsi galvos smegenų nuotraukas ir nesustojo vykdęs gyvenimo planų – per keletą metų baigė mokslus, įgijo magistro laipsnį, susipažino su vilniete Olga, sukūrė šeimą.
Tačiau ramybės nebuvo. Praėjus keleriems metams, prasidėjo epilepsijos priepuoliai.
Kartais jie būdavo tokie stiprūs, kad Andrejus prarasdavo sąmonę, sutrikdavo kalba, kartais po priepuolio negalėdavo valdyti kojos ar rankos.
Vaistai šiek tiek padėjo, bet pernai epilepsijos priepuoliai ir vėl tapo dažnesni.
Andrejui buvo atliktas smegenų veiklos tyrimas, trukęs visą naktį.
Paaiškėjo, kad per vieną naktį įvyko daugybė epilepsijos priepuolių.
O tada padaryta kompiuterinė galvos smegenų nuotrauka parodė: auglys atsinaujino.
Operacija – neišvengiama. Andrejus ėmė rinkti informaciją ir aiškintis, kas ją atliktų geriausiai – vilnietis siekė susitikti su labiausiai patyrusiais neurochirurgijos specialistais.
Pirmiausia kreipėsi į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgą Ugnių Kšaną.
Gydytojas, įvertinęs nuotraukas, paaiškino galįs imtis operacijos. Neslėpė, kad po jos gali sutrikti rankos, kojos valdymas, tačiau patikino, jog reabilitacija padeda tai atkurti.
Tada Andrejus nuvyko pas kauniečius neurochirurgus. Ten išgirdo kitokį atsakymą: jei praėjusį kartą auglys iki galo nebuvo pašalintas, ir dabar niekas į tą smegenų vietą nelįs, nes tai – pavojinga.
Trečioji – klaipėdiečių neurochirurgų – nuomonė vėl buvo palanki: nors ir yra vietų, kurias pasiekti sunku, didžiąją dalį auglio įmanoma pašalinti.
„Tuomet grįžau pas vilnietį U.Kšaną ir tiesiai paklausiau: „Jeigu aš būčiau turtingiausias žmogus, į ką man patartumėte kreiptis? Kas pasaulyje geriausias šios srities specialistas?” – gydytojui pateiktus klausimus prisimena A.Kiselis.
Tuomet medikas jam papasakojo apie Stambulo (Turkija) universitetinėje ligoninėje dirbantį Ugurą Ture. Pas jį mokytis važiuoja neurochirurgai iš viso pasaulio, jis pats kuria operacijų metodikas, rašo knygas.
Gavęs specialisto kontaktinius duomenis, Andrejus jam nusiuntė galvos smegenų nuotraukas.
Jas įvertinęs U.Ture pripažino: „Nemėgstu pacientų, kurie jau buvo operuoti ir gydyti spinduline terapija.
Bet kas nors juk turi padėti žmogui.”
Įvertinus operacijos, tyrimų, paciento, jo palydovo nakvynės ir maitinimo Turkijos ligoninėje išlaidas, susidarė 35 tūkst. JAV dolerių – per 90 tūkst. litų.
Šią sumą surinko Andrejaus tėvai, giminaičiai, draugai, darbdavys.
Pernai gegužę vilnietis, lydimas motinos, išvyko į Stambulą.
Turkijoje oro uoste juos pasitiko Andrejaus sesers per pažįstamus surasti žmonės ir nuvežė motiną su sūnumi į ligoninę. „Šie žmonės mus matė pirmą kartą, tačiau mane ligoninėje lankė kas savaitę”, – turkų nuoširdumu stebėjosi Andrejus.
Ne mažiau maloni buvo ir pažintis su gydytoju U.Ture. Neurochirurgas atvirai pasakė, jog Andrejaus operacija būsianti nelengva, bet pažadėjo padaryti viską, kad išgydytų jauną vilnietį.
Pirmiausia buvo atlikta daugybė tyrimų. Tiktai tada U.Ture ėmėsi operacijos.
„Atsimenu, kai pabudau iš narkozės, išvydau gydytojo veidą ir išgirdau jo balsą: „Aš labai patenkintas.” Tuomet jis palietė mano ranką, paklausė, ar jaučiu.
Akimis jam parodžiau, kad taip. U.Ture pažadėjo, kad viskas bus gerai”, – pasakojo Andrejus.
Nuvežtas į palatą, jis užmigo. O kai atsibudo ir pabandė pajudėti, suprato negalįs pajudinti nei kairės rankos, nei kojos.
„Apėmė labai keistas jausmas – prisimenu, jog mokėjau tai daryti, bet neprisimenu, kaip reikia duoti komandą smegenims, kad galūnės sujudėtų. Taip keista, tarsi manęs kas paprašytų ausis pakrutinti – net nežinau, nuo ko pradėti”, – šypsodamasis pasakojo vilnietis. Tačiau tuomet juokinga nebuvo.
U.Ture nuramino. „Visa tai sugrąžinama. Kaip mažam vaikui teks nuo nulio mokytis valdyti ir ranką, ir koją”, – pasakė ir iškart atsiuntė fizioterapeutę. Ji, patikrinusi vilniečio galias, pradėjo pratimus – ėmė kilnoti ranką, lankstyti pirštus.
Andrejui to nepakako – kai suprato mankštos sistemą, ėmė mankštintis ir laisvu metu, padedamas motinos. Tai daryti nebuvo lengva.
„Buvo sunku sukaupti jėgas ir prisiversti tai daryti. Supratau, kad be tikslo nebus pažangos, nes po dešimties pratimų imsi manyti, kad užtenka. Užsibrėžiau tikslą – sulenkti pirštus 500 kartų”, – pasakojo vilnietis.
Vos tik baigė lankstyti, truktelėjo vidurinysis pirštas. Tai pamačiusi jo motina apsiverkė. „O aš supratau, kaip duodamas signalas smegenims”, – prisimena Andrejus.
Ši sėkmė paakino dar uoliau mankštinti ir ranką, ir koją, veido raumenis, liežuvį.
Po operacijos Andrejui sustingo ir kairė veido pusė. Vyras nutarė, kad geriausias pratimas – garsiai kalbėti. Tam pravertė poeto Aleksandro Puškino eilės iš rinkinio, kurį buvo nusivežęs į ligoninę.
„Liežuvis taip pat buvo šiek tiek nevaldomas, tad kalbėti nebuvo lengva. Bet išmokau tiek eilių, kad ir dabar galiu valandą be paliovos deklamuoti”, – šyptelėjo vyras.
Keletą pratimų sugalvojo jis pats su motina. Ji iškratydavo visus daiktus iš rankinės, o Andrejus juos paimdavo, perkeldavo į kitą stalo pusę ir pastatydavo.
Kaip mažam vaikui daiktai sprūsdavo iš rankų, krisdavo, bet Andrejus atkakliai dirbo.
Neurochirurgas pažadėjo paleisti vilnietį tuomet, kai jis galės vaikščioti. O kairė pėda visiškai neklausė.
Kai ranka sutvirtėjo, Andrejus atsistojo prie vaikštynės, kurią jis praminė mersedesu. Kaip ir mankštindamas ranką, užsibrėždavo, kiek žingsnių privalo nueiti.
Kasdien jis didino žingsnių skaičių ir pamažu tvirtėjo. Po poros savaičių, kai tapo aišku, kad skrydį lėktuvu vilnietis ištvers, jis buvo išleistas iš ligoninės.
Su U.Ture bendravimas nenutrūko – ir dabar Andrejus laukia naujausių tyrimų įvertinimo.
Grįžęs į Vilnių ir ruošdamas reabilitacijos dokumentus vyras nesėdėjo sudėjęs rankų – kasdien darė Stambule parodytus pratimus, vaikščiojo vis didesniais atstumais.
Iš pradžių – po 200 žingsnių kasdien, paskui – po 500, galiausiai – ir tūkstantį.
O Druskininkų „Draugystės” sanatorijoje, jo žodžiais tariant, prasidėjo tikra kariuomenė.
Iš pat ryto – mankšta, po jos – kineziterapija, ergoterapija, masažas, pratybos su logopedu, povandeninis masažas, purvo aplikacijos, elektroterapija – ir taip kasdien.
Kaip kareivis Andrejus ėjo į visas procedūras ir iš visų jėgų darė tai, kas nuo jo priklausė.
„Jeigu pats nenori, sanatorijoje nieko neprivalai daryti – gali iš viso nevaikščioti į procedūras. Bet jeigu tiktai gulėsi lovoje, sveikata pati savaime negrįš”, – aiškino jaunas vyras.
Jam teko sutikti ligonių, kuriuos po insulto užklupo tokios pat problemos – smegenų pažeidimas, galūnių nevaldymas. Andrejus stebėdavosi matydamas, kaip jie nesistengia pasveikti.
„Matydavau vieną vyriškį, kuris nevaldė dešinės rankos. Jis sėdėdavo, kol medikė masažuodavo jam ranką. Bet juk jis pats puikiausiai tai galėtų daryti sveikąja ranka!
Smegenis reikia išmokyti vėl valdyti kūną.
Per jėgą daryti judesius, kurie anksčiau ar vėliau pažadina užmigusią smegenų dalį”, – patirtimi dalijosi jaunas vyras.
Druskininkuose jis neleido sau ilsėtis – mankštindavosi ir savaitgaliais, savarankiškai.
Sekmadieniais, nors tai jai ir nepriklausė, su vilniečiu papildomai dirbdavo logopedė.
Druskininkuose jaunas vyras užsibrėžė tikslą – sutvirtėti taip, kad galėtų nueiti į Grūto parką – beveik 10 kilometrų.
Vieną dieną taip ir padarė – su žmona Olga iš sanatorijos iškeliavo parko link.
„Ir nuėjome! Supratau, kad tikslas pasiektas – vaikščioti galiu. O tuomet atsirado kitas tikslas – išmokti bėgti. Man nepavykdavo bėgti grakščiai, kaip bėga sveiki žmonės, – šlumščiodavau”, – pasakojo Andrejus.
Po procedūrų jis dažniausiai eidavo į parką ir šokinėdavo nuo vienos kojos ant kitos tikėdamasis, kad tai padės.
Bėgimo įgūdžiai atgijo visai netikėtai.
Kartą Andrejus su Olga išėjo pasivaikščioti po Druskininkus. Jiems priėjus perėją, vienas automobilio vairuotojas pristabdė norėdamas praleisti pėsčiuosius.
„Žinodamas, kad vairuotojai nemėgsta lėtai einančių pėsčiųjų, net nepajutau, kaip nuskuodžiau į kitą gatvės pusę. Tuo metu negalvojau, kaip statyti kojas, kad nešlumščiočiau. Atsidūręs kitoje gatvės pusėje supratau: galiu bėgti!” – džiaugėsi Andrejus.
Druskininkuose jis taip sutvirtėjo fiziškai, kad reabilitacijai pasibaigus jo kairioji, pažeistoji, ranka buvo stipresnė nei dešinioji iki reabilitacijos.
Supratęs, kad nebegalės gyventi be fizinio krūvio, Andrejus įsigijo ne vieną mankštai tinkantį prietaisą – tokį, su kuriuo mankštinosi sanatorijoje.
Programuotoju dirbantis ir visą dieną prie kompiuterio praleidžiantis vyras iki šiol atlieka daugelį išmoktų pratimų – tai jam padeda jaustis puikiai.
Liga vilniečiui nesutrukdė pasiekti ir svarbių asmeninių tikslų.
Kai jo gyvenime atsirado Olga, Andrejus jau buvo patyręs pirmąją galvos operaciją. Nuo būsimosios žmonos jis nieko neslėpė, o kai liga atsinaujino, Olga tapo vienu tvirčiausių ramsčių.
„Grįžus iš reabilitacijos sanatorijoje mano svajonių sąrašas buvo pasibaigęs.
Pradėjau mąstyti – kas toliau? Reikia naujų svajonių.
Nutariau baigti mokslo darbą, kurį sustabdė sugrįžusi liga. Buvau informatikos doktorantas, vėl sėdau prie darbo.
Jei pirmiau sunkiai sekėsi, po reabilitacijos Druskininkuose viskas klostėsi daug sklandžiau, nes jau žinojau: reikia kasdien dirbti – tiktai tuomet gali eiti į priekį”, – patirtimi dalijosi vyras.
Pernai gruodį jis tapo mokslų daktaru.
Pakeliui jau buvo ir kitos svajonės įgyvendinimas – Olga laukėsi. Šių metų balandį pora susilaukė sūnaus Timūro.
Ar Andrejus dar turi svajonių? „Užauginti sūnų. Ir padėti kitiems ligoniams.
Kai nesergi, atrodo, kad visi žmonės sveiki. O kai susergi, pamatai, kiek žmonių susiduria su panašiomis problemomis.
Kai sužinai, kad tau galvoje – auglys, pasijunti tarsi dykumoje. Nuo ko pradėti? Kur ieškoti informacijos? Aš esu nemažai patyręs ir galiu padėti kitiems.
Noriu padėti reabilituotis žmonėms po smegenų pažeidimo, teikti jiems informaciją apie sveikti padedančius įrankius – apie tai dar mažai žinoma, jie menkai prieinami.
Tikslingai dirbant galima susigrąžinti sveikatą”, – įsitikinęs Andrejus, ne kartą sau ir kitiems įrodęs, kad jo svajonės pildosi.