Dilema: ar pasitikėti homeopatiniais vaistais?

„Elektrokardiograma – ne auksinė. Gresia reumatas, todėl tonziles reikėtų mesti lauk”, – šį gydytojos, vaikų refleksoterapeutės ir homeopatės Lilijos Bartininkienės patarimą Rasa L. išgirdo, kai jos dukteriai buvo šešeri metai.

Tuomet, prieš 15 metų, Antakalnio vaikų poliklinikoje dirbusi gydytoja žodžių nevyniojo į vatą.

Matydama, kad alternatyvioji medicina negelbėja – nei gydymas homeopatiniais vaistais, nei refleksoterapijos procedūros neduoda trokštamo rezultato, mergaitės motinai ji patarė pašalinti infekcijos židinį.

Vaiką vargino tonzilių uždegimas. Jos pūliuodavo dažnai, vos ne kas mėnesį. Pakakdavo, kad mergaitė nors šiek tiek sušaltų, ir gerklę surakindavo skausmas, pakildavo temperatūra. Ligai atsinaujinus vėl tekdavo gerti antibiotikus.

„Nesudvejojau išgirdusi homeopatės patarimą. Susiradau jos nurodytą gydytoją Vaikų ligoninėje. Ji, įvertinusi dukters būklę, jau kitądien mergaitę paguldė į ligoninę operuoti tonzilių”, – pasakojo Rasa L.

Jos teigimu, akistata su homeopate L.Bartininkiene sutvirtino jos pasitikėjimą alternatyviąja medicina. Gydytoja nedirbo aklai. Nepagelbėjo vienas gydymo būdas? Ji parinko kitą.

Operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė kaskart, vykdama gastrolių, į lagaminą įsimeta ir homeopatinių vaistų.

„Jeigu man pačiai jų neprireikia, prireikia kolegoms. Ne kartą šie vaistai mus išgelbėjo”, – solistės patirtis liudija, kad vaistinėlės nevalia palikti namuose.

Mat gyvenamosios vietos pakeitimas, klimato permainos ar kitų šalių mitybos ypatumai netrunka padaryti neigiamos įtakos sveikatai.

Pernai kovą išvykusi gastrolių į Švediją L.Bendžiūnaitė dainavo Mikaelos partiją koncertinėje operos „Karmen” versijoje.

Lyg tyčia virusai pradėjo atakuoti visą dainininkų kolektyvą, tad Laurynai teko gelbėti padėtį: iš vaistinėlės homeopatinių preparatų dozę po dozės ji traukė tai vienam, tai kitam blogai pasijutusiam kolegai.

„Susirgau paskutinė sugrįžusi namo į Lietuvą. Kadangi kelioninę vaistinėlę jau buvo „sutvarkę” kolegos, teko kuo skubiau dumti pas gydytoją”, – prisiminė L.Bendžiūnaitė.

Jos kelionių vaistinėlėje visada būna vitaminų ir homeopatinių vaistų nuo peršalimo ir apsinuodijimo.

Vaistus solistė išgeria vos tiktai pajutusi pirmuosius ligos požymius – kai ima peršėti gerklę ar krėsti šaltis. Tuomet jų poveikis, anot solistės, būna veiksmingiausias.

Prie ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojos homeopatės Violetos Budrienės kabineto durų nuolat rikiuojasi solistų, muzikantų, aktorių ar chorvedžių eilės.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbanti medikė, gelbėjanti artistus nuo peršalimo ligų, sugeba nuginti ir scenos baimę. Ji turi solidžios gydymo homeopatiniais vaistais patirties.

Akademiją baigę vokalistai ar muzikantai, išvykdami tęsti mokslų ar per atostogas grįžę namo, netrunka pasibelsti ir į gydytojos kabineto duris.

Jų prašymu V.Budrienė paruošia naują ar papildo ištuštėjusią homeopatinių vaistų vaistinėlę, užsakydama preparatų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vaistinėje.

Atlikėjams dažniausiai reikia skubios pagalbos.

Pavyzdžiui, prieš egzaminus ar koncertą, kai tenka lipti ant scenos. Pasak medikės, jokie raminamieji vaistai tokiais atvejais netinka, nes nuo jų žmogus tampa mieguistas. O tokia būklė per pasirodymą būtų pražūtinga.

Homeopatiniais vaistais galima prigesinti nesutramdomą scenos baimę, o kartu ir nuraminti jos sukeltą vegetacinės nervų sistemos reakciją – prakaitavimą, širdies virpėjimą, sausumą burnoje ir pan.

Todėl ir dabar, vykstant egzaminų sesijai, gydytojos V.Budrienės kabineto tarpduryje išdygsta ne vienas tvirtas kaip mūras vokalistas: „Daktare, gal turite tų žirniukų? Per praėjusį egzaminą ant scenos buvau daug protingesnis.”

„Esu smalsi, domėjausi įvairiomis alternatyviosios medicinos rūšimis. Bet stabtelėjau ties homeopatija. Ji man buvo arčiausiai širdies.

Dirbdama patyriau, kad homeopatija yra geras papildomas gydymo metodas. Jis leidžia pratęsti gydymą, kai ligonis būna gavęs stiprių vaistų nuo uždegimo kursą, bet ligos uodega dar velkasi”, – sakė V.Budrienė.

Pavyzdžiui, angina sergantis vaikas paprastai gydomas antibiotikais. Po to, anot gydytojos, derėtų skirti ir homeopatinių vaistų, kad liga ilgam atsitrauktų.

„Jeigu dažnokai angina sergantiems vaikams profilaktiškai rudenį ir pavasarį būtų skiriama homeopatinių preparatų, ūminių ligų retėtų, jos taptų lengvesnės”, – teigė gydytoja.

Jos nuomone, neišmintinga būtų homeopatinį gydymą supriešinti su įprastiniu – vadinamuoju alopatiniu. Su liga jie turėtų kovoti toje pačioje barikadų pusėje.

Tačiau gydytoja įspėja – visų vaistų poveikis priklauso ir nuo organizmo būklės. Jei žmogus pervargsta, jei nuolat trūksta miego, ne tik homeopatiniais, bet ir kitokiais vaistais įveikti negalią būna sunku.

Ir atvirkščiai – jei žmogus gerai jaučiasi, vaistų, kurie stiprina imunitetą, be reikalo gerti nebūtina.

Geriau jau pasirūpinti visaverte mityba ir deramai pailsėti, mat pervargus, nepavalgius, neišsimiegojus organizmo apsauginės savybės nusilpsta. Tuomet ūminės ligos prikimba lengviau ir tvirčiau.

Patikėti homeopatijos veiksmingumu gydytoją V.Budrienę paskatino ir jos pačios patirtis.

Pastaruosius dvidešimt metų jai neprireikė antibiotikų. Tačiau gydytoja puikiai mena akimirką, kai į tonziles paskutinįkart buvo įsirėžęs aštrus, lyg stiklas duriantis skausmas.

„Gerklė buvo labai jautri. Vos atsigėrus šalto gėrimo netrukdavo atsirasti skausmas ryjant, prasidėdavo angina.

Kol kartą prieš porą dešimtmečių susirgusi iš bičiulės rankų gavau iš Amerikos atvežtų homeopatinių vaistų. Pakako kelių dozių, ir liga atsitraukė visam laikui”, – patirtimi dalijosi gydytoja.

V.Budrienė ne kartą homeopatiniais vaistais yra užkirtusi kelią virusinėms ligoms, kai tik jos pradėdavo atakuoti artimuosius – ir suaugusiuosius, ir anūkus.

Vaikų gydytojos Gemos Galvydytės patirtis rodo, kad pagalbos į ją, kaip homeopatijos specialistę, dažniausiai kreipiamasi dėl alergijos.

Anot medikės, nuo mažų dienų vaikus, o neretai ir jų tėvus vargina atopinis dermatitas, alergija maistui, neurodermitas, alerginis rinitas, bronchinė astma. Kita didelė jos pacientų grupė – dažnai sergantys vaikai.

„Kol mažylis auga namuose, jis serga retai. Tačiau vos pradeda lankyti darželį ar mokyklą, prasideda ligos. Būna, kad dvi tris dienas vaikas sveikas, o paskui dvi savaites serga”, – pasakojo G.Galvydytė.

Trečia jos pacientų grupė – vaikai, kurie prastai valgo, blogai miega, šlapinasi į lovą, kuriuos vargina nervinis tikas, emocinės, elgesio problemos, įvairi baimė ir kitos panašios bėdos.

Gydytoja yra pastebėjusi, kad daugėja tėvų, kurie laikosi „žaliosios nuostatos”: jie apskritai vengia cheminių vaistų, gydo vaikus arba homeopatiniais vaistais, arba žoliniais preparatais.

G.Galvydytė – klasikinės homeopatijos atstovė. Jokios aparatūros ligoms diagnozuoti ji nenaudoja.

„Kalbuosi su tėvais ir vaikais apie jų ligą ar kitas bėdas, charakterį, pomėgius. Išklausinėju apie tėvų ir senelių ligas, surenku išsamių duomenų apie vaiko gyvenimą. Įvertinusi ir laboratorinių tyrimų duomenis parenku homeopatinius vaistus”, – aiškino gydytoja.

Jei liga ūminė, o gydymas pradedamas vos atsiradus pirmiesiems ligos požymiams, rezultatai būna greiti – gali pakakti vos kelių dozių.

Jei pradedama gydyti jau įsigalėjusi liga, pavyzdžiui, antrą trečią peršalimo dieną, prireikia savaitės, o kartais – ir daugiau. Tai, pasak G.Galvydytės, priklauso nuo konkretaus paciento organizmo būklės.

Lėtinėms ligoms gydyti reikia daugiau laiko: kelių mėnesių ar kelerių metų. Tai priklauso nuo ligos, jos trukmės ir ankstesnio gydymo.

Homeopatiniai vaistai Lietuvą dažniausiai pasiekia iš Vokietijos – įmonių „Heel” ir „Deutsche Homopathie-Union” (DHU) – ir Prancūzijos. Pastarojoje senas homeopatinių vaistų gamybos tradicijas yra išsaugojusi bendrovė „Boiron”.

Lietuvoje homeopatiniai vaistai gaminami Kaune. Tokia veikla verčiasi Kauno sveikatos mokslų universiteto (KSMU) vaistinė, farmacijos bendrovė „Muziejaus vaistinė” ir dar kelios farmacijos įmonės.

Vilniuje specializuotų homeopatijos vaistinių šiuo metu nėra, tačiau prekybos šios srities preparatais nesikrato fitoterapijos (vaistažolių) vaistinė „Širdažolė”.

Pasak KSMU vaistinės direktoriaus Rimanto Pečiūros, homeopatiniai vaistai gali būti naudojami savigydai – receptas jiems nėra būtinas.

Veikliąją medžiagą, vadinamąsias pirmines tinktūras, homeopatiniams vaistams gaminti vaistininkai perka Šveicarijos, Vokietijos įmonėse.

O papildomos medžiagos, pavyzdžiui, preparatams gaminti naudojamų cukraus granulių, vaistininkai užsako ir „Rūtos” saldainių fabrike Šiauliuose.

Maždaug 100 kilogramų cukraus granulių kas mėnesį išsiunčiama ir į Rygą. Gydytoja V.Budrienė tarpininkavo savo bičiulei latvei Ievai Berkmanei, tad jau keletą metų jos vadovaujamos Rygos homeopatinės vaistinės žaliavą vaistams gaminti perka Šiauliuose.

Vis dėlto senas vaistų gamybos tradicijas turinčiai vaistinei vadovaujančio R.Pečiūros patirtis rodo, kad šūkis „tikiu – netikiu” nuolat persekioja prekybą homeopatiniais vaistais.

„Žmonės greiti pasmerkti, bet lėti mokytis. Jiems ne itin rūpi įrodymais pagrįstos homeopatinio gydymo metodologijos ar moksliniai straipsniai.

Apskritai žmonės labiau tiki chirurgo peiliu ar greito poveikio cheminiais vaistais. Vis dėlto homeopatijos šalininkų yra, tad darbo vaistinėje turime pakankamai”, – sakė R.Pečiūra.

Kad homeopatiniais vaistais būtų galima prekiauti, jie, kaip ir cheminiai, turi būti įrašomi į Lietuvos vaistų registrą. Tokius vaistus registruoti paprasčiau nei cheminius.

Jie registruojami dviem būdais. Vienas jų – pagal supaprastintą procedūrą. Tuomet gamintojai gali nenurodyti paskirties (vadinamųjų indikacijų), t.y. kokiems negalavimams esant vaistai turėtų būti naudojami.

Kitas registravimo būdas – sudėtingesnis. Jis pasirenkamas, kai gamintojai nurodo homeopatinių vaistų paskirtį.

Tokiais atvejais Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT) turėtų būti pateikti ir mokslo tyrimų duomenys, įrodantys preparato veiksmingumą.

To reikalauja Lietuvoje galiojantys teisės aktai.

Tačiau pernai rudenį perregistruojant homeopatinį preparatą „Oscillococcinum” VVKT kilo nemenka sumaištis. Dėl šių vaistų susikirto Vaistų registracijos tarybos narių pozicijos.

Keli šios tarybos nariai pasigedo mokslinių įrodymų, pagrindžiančių „Oscillococcinum” poveikį, nors pagal teisės aktus jie yra privalomi. Gamintojai buvo nurodę, kad tai homeopatinis preparatas nuo gripo.

Tačiau jis gaminamas iš laukinių ančių kepenų ir jų širdžių, o sudėtyje nėra gripo sukėlėjų, todėl taryboje buvo suabejota ir jo ryšiu su tikrąja homeopatija.

Tuo tarpu tarybos pirmininkas Romaldas Mačiulaitis įsitikinęs, kad teisės aktams nebuvo nusižengta.

„Kitose Europos Bendrijos šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, šis homeopatinis preparatas liko įregistruotas. Visur patvirtintas jo tinkamumas gydyti gripą ar į gripą panašias ligas”, – sakė R.Mačiulaitis.

Lapkritį VVKT Vaistų registravimo taryba nusprendė „Oscillococcinum” perregistruoti šiek tiek pakeičiant jo paskirtį. Anot R.Mačiulaičio, priimti kitokį sprendimą nebuvo dingsties, nes nėra duomenų, kad preparatas būtų kam nors pakenkęs.

Anot minėtus vaistus platinančios bendrovės „Miečys” rinkodaros ir pardavimų vadovės Rūtos Paulauskienės, „Oscillococcinum” licencijoje nurodyta, kad tai vaistai nuo gripo.

„Keičiantis registracijos reikalavimams keičiasi ir registracijos informacija apie preparatą. Tokie procesai galioja visiems be išimtiems registruotiems vaistams.

„Oscillococcinum” gaminamas nuo 1944-ųjų. Tokią paskirtį turinčių homeopatinių vaistų kategorijoje pagal pardavimą JAV ir Prancūzijoje preparatas pirmauja ne vienus metus.

Yra atlikta nemažai studijų, įrodančių šių vaistų veiksmingumą”, – aiškino R.Paulauskienė.

Homeopatija – gydymo būdas, kurio metu naudojamos labai mažos vaistų dozės. Homeopatiniai vaistai gali būti pagaminti iš augalinės, gyvūninės ar mineralinės žaliavos.

Žaliavos, naudojamos homeopatiniams preparatams gaminti, gali būti švieži, išdžiovinti, šaldyti ar etanoliu konservuoti augalai bei gyvūnai, augalų ir gyvūnų dalys, mineralinės, cheminės sintezės būdu gautos ir kai kurios kitos medžiagos (vadinamoji urtinktūra).

Pagrindinis homeopatijos dėsnis – „panašus gydo panašų”: sergančiajam turi būti skiriama vaistų, kurie sveikam žmogui sukeltų panašius į jo ligą simptomus.

Homeopatijos pradininku laikomas Samuelis Hahnemannas. XVIII a. baigęs Leipcigo universitetą, jis vertėsi medicinos praktika ir nemažai eksperimentavo su vaistais, išbandydamas juos ir pats.

S.Hahnemannas atrado, kad skiedžiant vaistus jų veiksmingumas nemažėja, užtat vaistų sukeliamas šalutinis poveikis menkėja. Homeopatijoje naudojami du skiedimo būdai: dešimtinis (žymimas raide D) ir šimtinis (žymimas raide C).

Homeopatiniams vaistams gaminti naudojamos medžiagos dažnai būna ypač nuodingos. Remiantis ES direktyva (92/73/EEC), saugiais homeopatiniais preparatais laikomi tie vaistai, kurių sudėtyje esanti stipriai veikianti žaliava praskiedžiama net 10 tūkst. kartų.

Kompleksiniai homeopatiniai preparatai sudaromi iš kelių komponentų, skirtų tam tikrai simptomų grupei gydyti, pavyzdžiui, peršalimo ligoms.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorius

„Medicina privalo būti pagrįsta įrodymais, vaistų poveikis – taip pat. Pasiligojęs žmogus turi teisę žinoti, kokio tikėtis vaistų, kuriais gydosi, poveikio. Ar iš tų vaistų apskritai verta tikėtis naudos? Ar jis pasveiks? Ar pagerės savijauta? Koks gali būti šalutinis poveikis?

Yra vaistų, kurie padeda daugumai ligonių. Yra ir tokių, kurie padeda tik kai kuriems.

O homeopatinių vaistų nauda moksliškai neįrodyta. Nuo įprastų alopatinių jie skiriasi tuo, kad labai mažos jų dozės sveikiems žmonėms gali sukelti panašių simptomų kaip pati liga.

Homeopatiniai vaistai taip smarkiai praskiesti, kad daugeliu atvejų negali pakenkti. Atvirkščiai – gali duoti trejopos naudos. Viena vertus, jie padėtų išvengti neracionalaus, nesaikingo ir net žalingo cheminių vaistų vartojimo ir su tuo susijusių bėdų.

Mat piktnaudžiavimas vaistais yra viena iš penkių svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės atsiduria ligoninėje.

Antra – homeopatiniai vaistai gali padėti kai kuriems žmonėms nuo kai kurių ligų, ypač tų, kurios praeina savaime: peršalimo, paprasto galvos skausmo, slogos. Dažnai atsikratyti tokių ligų padeda ir placebas – tokios pat išvaizdos preparatas, neturintis veikliosios medžiagos. Bet jis daro poveikį, nes žmogus juo tiki.

Trečia, nėra paneigta tikimybė, kad kai kurie homeopatiniai vaistai iš tiesų gali veikti.

Vis dėlto yra ir šarlatanų, kurie platina tokius preparatus, kurie iš tikrųjų neturi nieko bendra su homeopatija. Jų sudėtyje esančios veikliosios medžiagos panašių į ligą simptomų nesukelia.

Svarbu ir tai, homeopatiniai vaistai ligų (net ir gripo) profilaktikai netinka. Juos geriantys žmonės būna apgauti, nes nuo gripo homeopatiniai vaistai neapsaugo. Tai galėtų padaryti nebent skiepai.”

Ankstyviausių užuominų apie homeopatinį gydymą aptinkama XIX a. pradžios Vilniaus universiteto medikų darbuose.

1864 m. Vilniuje atidaryta pirmoji Lietuvoje homeopatinė vaistinė, dar po pusės šimtmečio – 1907-aisiais – išleista pirmoji lietuviška knyga apie homeopatinį gydymą.

Nuo 1920 m iki 1984 m. Kaune veikė vienintelis Lietuvoje homeopatinės vaistinės skyrius.

Docento A.Kaikario iniciatyva 1925 m. Kaune buvo įkurta iki šiol veikianti homeopatinė vaistinė.

1992 m. Kaune įsteigta Lietuvos homeopatų asociacija, vietoj kurios anksčiau veikė Vilniaus homeopatijos sekėjų ir Kauno homeopatinio gydymo draugijos.