Kelionė greitaeige jachta „Ambersail“, garsinusi Lietuvos vardą visame pasaulyje, pakreipė tiek L.Tamkvaičio, tiek L.Pakalniškio likimus.
Širdies operacija buvo būtina sąlyga, kad L.Tamkvaitis galėtų išplaukti į legendinę kelionę jachta „Tūkstantmečio odisėja”.
O L.Pakalniškis į šią kelionę išvyko žinodamas: grįžus teks atidžiau ištirti širdį.
Be gydytojo pažymos nė vienas buriuotojas negalėjo tapti „Ambersail” įgulos nariu. Daugiausia dėmesio buvo skiriama širdies veiklai.
Kardiologai po tyrimų tąkart L.Pakalniškiui pasakė: „Leidžiame plaukti su viena sąlyga. Pažadėk, kad grįžęs iš kelionės nuodugniau pasitikrinsi širdį.”
Gydytojams duotą pažadą vilnietis verslininkas ištesėjo tiktai 2011-ųjų rudenį, mat jautėsi puikiai.
Grįžęs iš „Tūkstantmečio odisėjos” L.Pakalniškis į jūrą leidosi dar ne vieną kartą – iš Klaipėdos į Viduržemio jūrą ir atgal, plaukiojo netoli Kroatijos, Italijos, Graikijos krantų, apiplaukė Maljorkos salą.
Vilnietis buriuotojas lengvai pakeldavo fizinį krūvį, o kai imdavo šiek tiek dusti, sustodavo, giliau pakvėpuodavo ir vėl pasijusdavo gerai.
Kai nesi specialistas, juk sunku žinoti, kada dusulys yra normalus, o kada – ne.
Ne tiktai pažadas gydytojams, bet dar vienas dalykas privertė verslininką susirūpinti sveikata – ankstyva tėvo mirtis.
„Mano tėvas mirė nuo širdies ligos sulaukęs vos 37 metų. Baiminausi, kad galiu būti paveldėjęs polinkį sirgti”, – prasitarė L.Pakalniškis.
Praėjusių metų lapkritį vilnietis nuėjo į konsultaciją. Buvo skirtas tyrimas – širdies zondavimas.
Tyrimų atsakymai buvo tokie, kad ilgai svarstyti niekas nedrįso. „Darome operaciją”, – tokį sprendimą priėmė gydytojai.
Paskutinės dienos ir valandos iki operacijos L.Pakalniškiui buvo sunkiausios – jis jautėsi sveikas, bet žinojo, kad turi gultis ant operacinės stalo.
Bet laukti, kol suims infarktas, – dar baisiau.
Verslininkas jautėsi taip, lyg būtų priėjęs aklagatvį. Medicinos tyrimai rodė, kad dvi kraujagyslės beveik užakusios, širdis galėjo sustoti bet kurią akimirką.
2011-ųjų gruodžio 19-ąją buvo sėkmingai atlikta operacija – iš kojų paimta dalis venos ir iš jos suformuotos dvi širdies kraujagyslių jungtys, apeinančios užakusią vietą.
Po operacijos L.Pakalniškiui liko apsiginkluoti kantrybe. Iš pradžių gydytojai leido jam atsisėsti lovoje, kitą dieną – atsistoti, trečią – žengti kelis žingsnius, pereiti palatą.
Abromiškių sanatorijoje vyrui taip pat nebuvo kada nuobodžiauti. Mankštintis, pūsti kamuolį, kad tvirtėtų plaučiai, lankytis pas masažuotoją, pačiam apsirengti, nors negalėjo aukštai iškelti rankų, – naujos patirties verslininkas pasisemdavo kiekvieną sanatorijoje praleistą dieną.
„Nebuvo nuobodu. Turėjau daug ką išmokti, o svarbiausia – lėtinti gyvenimo tempą.
Operacijai ryžausi, kad galėčiau grįžti prie mėgstamo pomėgio – neketinu išsižadėti buriavimo”, – tikino L.Pakalniškis.
Dabar didžiausias jo pagalbininkas – laikas. Operuota širdis pamažu turi priprasti prie naujos kraujotakos.
Daugeliui jaunų aktyvių žmonių būna sunku priprasti prie minties, kad reikia nuolat tikrintis sveikatą.
Anksčiau L.Pakalniškis retai užsukdavo į polikliniką. Tik tapus ligoniu jo požiūris pasikeitė.
„Ar pagalvojote, kas būtų, jeigu toli jūroje imtų diegti krūtinę ir reikėtų kviesti greitosios pagalbos medikus?” – paklausiau pašnekovo.
L.Pakalniškis ilgai mąstė parėmęs smakrą ranka.
„Jei infarktas būtų užklupęs mane tuomet, kai buvome kur nors Atlanto vandenyne, kažin ar kas nors būtų sugebėjęs mane išgelbėti. Esu tikras laimės kūdikis”, – pripažino vilnietis verslininkas.
Tai jam sakė ir daugelis gydytojų.
Kai žaizdos krūtinėje užgis, tiktai randas krūtinėje L.Pakalniškiui primins, kad jis buvo atsidūręs širdies chirurgų rankose.
Širdies operacijos žymę krūtinėje turi ir Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius vilnietis L.Tamkvaitis.
Širdies kraujagyslių šuntavimo operacija jam buvo atlikta prieš trejus metus Kauno klinikose. Po jos L.Tamkvaitis kasdien turi gerti kraują skystinančių vaistų.
Ant operacinės stalo jam teko gultis 2008-aisiais, likus mažiau nei metams iki įspūdingos kelionės „Tūkstantmečio odisėja”.
Operacijos datą vyras pasirinko sąmoningai, norėdamas apsaugoti save ir įgulos draugus nuo galimų nemalonumų.
Be operacijos L.Tamkvaitis nebūtų gavęs medikų pažymos, leidžiančios buriuoti ir leistis į tolimą kelionę jūromis.
Medikams atliekant tyrimus paaiškėjo, kad L.Tamkvaitis jau yra patyręs vieną infarktą.
Kad tai nepasikartotų, reikėjo chirurginio gydymo.
Ruošdamasis operacijai L.Tamkvaitis buvo užsitraukęs netgi savo pusbrolio Kauno klinikų generalinio direktoriaus profesoriaus Juozo Pundziaus nemalonę.
Profesorius nuogąstavo, kad sudėtinga šuntavimo operacija gali sukelti komplikacijų.
„Tad ką man daryti? Likti invalidu? Be operacijos negausiu pažymos, kad galiu plaukti į jūrą”, – skundėsi L.Tamkvaitis.
„Nesitikėk, kad medikai leis plaukti, tuo labiau – po širdies operacijos”, – bandė įtikinti savo pusbrolį klinikų vadovas.
Po šių žodžių neatsirado nė vieno širdies chirurgo, kuris sutiktų operuoti L.Tamkvaitį.
Buriuotoją imta gydyti vaistais. Laikas iki „Tūkstantmečio odisėjos” tirpo kaip sniegas, o L.Tamkvaičio sveikata negerėjo.
Vyras buvo prislėgtos nuotaikos. Jis nerimavo, kad ims dusti, taps priklausomas nuo kitų.
Profesorius J.Pundzius iš dalies buvo teisus – kai vainikinės kraujagyslės apimtos aterosklerozės, gydytojai gali pakeisti tik kelis kraujagyslių fragmentus, bet ligos tai nesustabdo, ji toliau vystosi.
Bet kitokios nuomonės buvo Širdies chirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis. Jis tikino: operacija bus sėkminga.
Mat sportuojančio žmogaus širdyje sutvirtėja vadinamoji kolateralinė kraujotaka – kraujo tėkmė smulkiosiomis kraujagyslėmis.
R.Benečiui pagaliau nusileido ir profesorius J.Pundzius.
Po širdies operacijos vilnietis L.Tamkvaitis puikiai ištvėrė sudėtingą kelionę jachta „Tūkstantmečio odisėja”.
Nors L.Tamkvaitis negalėtų pasigirti, kad jo širdis plaka kaip jaunystėje, jam dėl to nereikia išsižadėti savo pomėgio.
Vyras nesupranta, kodėl Lietuvoje daugelis žmonių širdies šuntavimo operacijai ryžtasi tiktai tada, kai būna labai blogai ar įvyksta infarktas. Tada dažniausiai būna per vėlu.
„Man pavydu, kai kur nors Australijoje prieš išeidami į pensiją vyrai ryžtasi širdies operacijai, padedančiai infarktui užbėgti už akių. Ir toliau laimingai gyvena.
O pas mus visi, sulaukę pensinio amžiaus, jau yra rimti ligoniai”, – apgailestavo Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius.
Medikai renkasi tinkamiausią pagalbos metodą
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų širdies chirurgas konsultantas, profesorius Giedrius Uždavinys:
„Širdies vainikinių kraujagyslių susiaurėjimą lemia aterosklerozė. Yra taikomi du metodai, padedantys atkurti sutrikusią kraujotaką.
Vienas jų – širdies kraujagyslių operacija, kai prie užakusių kraujagyslių prisiuvamos naujos jungtys, vadinamieji šuntai. Dažniausiai jungtys daromos iš kojos poodinės venos.
Pirmą tokią operaciją Lietuvoje 1971 metais atliko širdies chirurgas Algimantas Marcinkevičius. Iki šiol šis metodas neužleido savo pozicijų.
Kitas metodas – stentavimas, kai zonduojant į širdies kraujagyslę įstumiamas metalinis tinklelis ir išplečiamas jos spindis.
Bet dėl tam tikrų anatominių pakitimų kai kuriems pacientams stentavimas netinka. Pavyzdžiui, vainikinė arterija yra susiaurėjusi tokioje vietoje, kurioje stentas netinka, būna per ilgas arba užgožia kitą kraujagyslę.
Stentai netinka ir tada, kai yra daug širdies kraujagyslių pažeidimų.
Maždaug pusei ligonių tinka tiktai vienas metodas. Medikų pareiga – išrinkti tinkamiausią.
Žinoma, operacija sukelia didesnę traumą pacientui, nes yra atveriama krūtinė.
Ūmaus infarkto atveju pirmenybė teikiama stentavimui, nes ši procedūra yra greita ir efektyvi. Prasidėjus infarktui, širdies chirurgas paprasčiausiai nespėtų atlikti visų tyrimų, būtinų operacijai.
O intervencinės kardiologijos specialistas gali nesunkiai atverti užakusią kraujagyslę, įstatyti stentą, išgelbėti žmogų nuo mirties.
Bet būna atvejų, kai nėra prasmės stentais plėsti užakusią kraujagyslę. Jei žmogus – jaunas, kartais geriau sutvarkyti kraujotaką taikant naujas jungtis. Po tokios operacijos žmogus puikiai jaučiasi dešimt ir daugiau metų.”