Gydytojai privalo kalbėti apie savo klaidas

Pateikiame interviu su vienu drąsiųjų - Marburgo visceralinės, krūtinės ląstos ir kraujagyslių universitetinės klinikos direktoriumi, 65 metų chirurgu Matthiasu Rothmundu.

- Pone M.Rothmundai, prieš dvylika metų, darydamas storosios žarnos operaciją, vėžiu sergančio paciento pilvo ertmėje palikote spaustuką. Kaip tai atsitiko?

- Iki šiol man ne visiškai aišku, kaip tai galėjo įvykti. Operaciją dariau su vienu gydytojų asistentų, su kuriuo ne taip dažnai dirbdavau kartu. Keletą kartų man teko koreguoti jo veiksmus. Bet kai gydytojas asistentas spaustuką pritvirtino toje vietoje, kurios paprastai vengdavau, patylėjau, nes nenorėjau jo dar kartą kritikuoti. Būtent šis instrumentas veikiausiai ir liko paciento pilvo ertmėje. Žinoma, kaltė tenka man, šią operaciją atlikusiam chirurgui.

- Pagal pacientų apsaugos projekto programą neseniai išleistoje brošiūroje viešai prabilote apie savo klaidas. Ar buvo sunku pasiryžti šiam žingsniui?

- Taip, teko įveikti vidaus abejones. Bet manau, kad būtent tokie žmonės kaip aš turėtų kalbėti apie savo klaidas, - žmonės, sukaupę ilgametę profesinę patirtį ir užimantys tam tikrą visuomeninę padėtį. Tik tuomet ir jaunesni kolegos išdrįs kalbėti apie savo klaidas.

- Praėjus kelioms dienoms po operacijos, kolega, padaręs mano paciento plaučių rentgeno nuotrauką, pilvo ertmėje aptiko spaustuką. Apie tai telefonu mane informavo pavaduotojas.

Pradžioje labai susijaudinau, ir niekaip negalėjau suvokti, kaip tai atsitiko. Paskui suėmiau save į rankas ir pasakiau kolegai, kad šis pasakytų pacientui, jog jo pilvo ertmėje liko instrumentas, kurį teks pašalinti. Dar tą pačią dieną žaizda buvo vėl atverta, spaustukas pašalintas.

- Nieko neslepiame. Jau 21 metai mano vadovaujamoje klinikoje rengiami reguliarūs susitikimai, per kuriuos analizuojami visi atvejai pacientų, patyrusių sudėtingesnes komplikacijas ar mirusių. Visi kartu aptariame, kodėl taip atsitiko, stengiamės išsiaiškinti, gal kas nors buvo padaryta ne taip. Ne visų pacientų mirties priežastis - medikų klaida. Šio susitikimo metu kolegoms papasakojau, kas nutiko man.

- Toks požiūris buvo įmanomas tik tuomet, kai juos dar laikė baltus chalatus vilkinčiais pusdieviais. Gal anuomet kai kurie gydytojai tikrai galvojo, kad jie neklystantys ir tokiais privalo būti. Mūsų laikais taip galvojantis medikas apsijuokia.

- Galvoju, kad jie neteisūs. Jei klinikos ar ligoninės vadovas supratingas žmogus, klaidos pripažinimas padės net pelnyti jo pasitikėjimą: jis gali būti tikras, kad ir ateityje pavaldiniai nuo jo neslėps nemalonių faktų.

Kai dar dirbau gydytoju asistentu, tulžies operacijos metu vienas mano kolegų per neapsižiūrėjimą atskyrė tulžies lataką. Jis nutraukė operaciją, nuėjo pas vadovą, kuriam papasakojo, kas atsitiko. Abu ėmėsi skubių priemonių klaidai ištaisyti, o mano kolega buvo pagirtas už sąžiningumą.

- Kai šia tema pirmą kartą prabilote viešai prieš trejus metus, susilaukėte pylos.

- Anuomet aš, Vokietijos chirurgų draugijos vadovas surengiau kasmetį kongresą tema „Pacientų apsauga“, kurio metu pateikiau JAV atliktus skaičiavimus: šios šalies ligoninėse nuo terapijos klaidų pasekmių kasmet miršta 44-98 tūkstančiai pacientų. Tai kur kas daugiau nei nuo AIDS ar žuvusių per eismo nelaimes! Kovai su AIDS pasitelkiamos įvairios priemonės, o prieš netinkamą terapiją - jokių.

- Pateikti skaičiai padarė sprogusios bombos poveikį. Mane aršiai kritikavo tiek žiniasklaida, tiek kolegos. Chirurgai nesuprato, kodėl pasiryžau žengti šį žingsnį, o žiniasklaidą išmargino antraštės„Gydytojų brokas“.

- Žinoma, mes visi mielai susirastume neklystantį, neeilinių sugebėjimų gydytoją. Bet medikas - viso labo žmogus. Deja, klaidą padaręs gydytojas laikomas blogu. Vis dar sunkiai susitaikoma su tuo, kad ir geras gydytojas gali suklysti.

- Po bet kurio blogo operacijos rezultato, visuomet, vaizdžiai sakant, išaiškėja nusikaltimo laikas, nusikaltimo vieta ir nusikaltėlis. Bendrosios praktikos gydytojo klaidos nėra tokios akivaizdžios, o psichiatro - dar mažiau. Jei kolega, pavyzdžiui, nuo depresijos kenčiančiam žmogui neskiria deramos terapijos, šitai bus sunku nustatyti.

Suklydę chirurgai randami greitai. Juolab, kad nūnai medicina tapo žymiai ryžtingesnė nei anksčiau: operuojame senus, nuo kompleksinių susirgimų kenčiančius asmenis, naudojame šiuolaikinių technologijų būdu pagamintus medicinos instrumentus. Išvien turi dirbti įvairių sričių žmonės, tad gali pasitaikyti ir klaidų. Būtina stengtis sumažinti klaidų procentą iki minimumo.

- Medikai privalo kalbėti apie savo suklydimus. Bet kokių, net ir mažiausių klaidų pripažinimas - savos rūšies vertybė, nes tokiu būdu medikai gali iš jų mokytis, sukurti strategiją, kaip ateityje joms užkirsti kelią. Klaidas dažnai lemia daugelis smulkių sistemos trūkumų.

Iki atsitikimo su spaustuku mano vadovaujamoje klinikoje nebuvo įprasta po operacijos patikrinti instrumentų skaičiaus. Buvo domimasi pilvo ertmės tamponais ir tvarsliava. Bet niekas nežinojo, ar po operacijos savo vietoje guli visi instrumentai. Po mano klaidos padėtis pasikeitė. Jei vėl pamirščiau instrumentą, operacinės sesuo nedelsiant pastebėtų ir pasakytų: „Trūksta dar vieno spaustuko“.

- Brošiūroje vienas kolegų prisipažįsta, kad jaunai šuolių į tolį sportininkei per neapsižiūrėjimą operavo ne tą kelį. Kaip tai gali atsitikti?

- Tokių atvejų pasitaiko tuomet, kai paciento ligos istorijos lape klaidingai nurodoma būtino operuoti organo pusė ar supainiojami pacientai: tą pačią dieną, toje pačioje ligoninėje operuojami du žmonės tuo pačiu vardu ir pavarde, pavyzdžiui Heinrichas Mulleris.

- Operacijos dieną ar jos išvakarėse vandeniui nepralaidžiu rašikliu chirurgas turi pasižymėti vietą, kurią teks operuoti ir dar kartą pasikalbėti su pacientu. Labai svarbu iki operacijos pradžios susikaupti ir su kolegomis dar kartą išsiaiškinti, jog tai tikrai Heinrichas Mulleris, kuriam būtina operuoti kairįjį plautį ir rentgeno nuotrauka tikrai jo.

- Bet juk pirmiausia padaroma klaida, o paskui klinikoje prasideda pokyčiai?

- Mano vadovaujamoje klinikoje nuo 2006-ųjų liepos mėnesio gydytojai ir slaugos personalas gali - ir anonimiškai - pranešti apie situacijas, per kurias galėjo nukentėti pacientas.

Neseniai vienas kolegų pranešė, jog paciento rankos operacijos metu lūžo operuojamai rankai skirta atrama. Vėliau buvo nustatytas ir kaltininkas - surūdijusio metalo stovo varžtas. Patikrinę operacinėje esamas atramas, aptikome penkis surūdijusius varžtus. Vieno jo pakeitimas kainavo nedaugiau penkių eurų, o pacientai būtų patyrę didesnių nuostolių. Gerai, kad laiku pastebėjome ir sutvarkėme.

- Kokiu būdu stengiatės užtverti kelią klaidoms, kurios operacijų metu atsitinka chirurgams?

- Mūsų klinikos specialioje laboratorijoje yra imitatorius, - gydytojų asistentų bandomasis arkliukas, ant kurio šie mokosi atlikti įprastines operacijas. Dešimt jų atlikusiam ir gerus rezultatus parodžiusiam gydytojui asistentui galima patikėti ir pacientus.

- Kartais mažai gelbsti ir pratybos, jei gydytojai, pavyzdžiui, pervargsta darbe.

- Visuomet teigiama, kad dėl pavargusio gydytojo didėja klaidų rizika. Ruošdamasis kongresui pacientų apsaugos klausimais, išanalizavęs visas man žinomas studijas, priėjau išvadą, jog vienareikšmiškų patvirtinimų minėtai nuostatai nėra.

Atliktas tyrimas net parodė, kad daugiau klaidų padaroma, kuomet gydytojai dirba pamainomis nei tuomet, kai jų darbo laikas pernelyg ilgas. Keičiantis pamainoms, prarandama svarbi informaciją apie ligonio būklę.

- Jie turėtų būti atidūs, žingeidūs, abejojantys. Jei gydytojas paskiria antibiotikus vartoti ryte ir vakare, pacientui reikėtų pasiteirauti, ar bus gerai, jei juos vartos tris kartus per dieną. Jei medikas išrašo naują vaistą, ligonis turėtų atkreipti dėmesį, kad ant jo stalelio negulėtų senieji.

Dabar pacientai turi daugiau informacijos, dar iki terapijos pradžios apie savo ligą kaupia žinias iš interneto. Tokiu būdu gali apsisaugoti.

- Bet jei klaida padaryta: kaip apie tai gydytojai turėtų pasakyti pacientui?

- Viena vertus, turėtų paaiškinti, kas atsitiko, antra vertus, atsiprašyti: „Apgailestaujame, kad padarėme ne to kelio sąnario operaciją. Atsiprašome“.

Pažįstu daug pacientų, kurie dėl komplikacijų, patirtų kitoje klinikoje kreipėsi į mus. Jie dažnai sakė, jog blogiausia ne tai, kad juos operuos dar kartą. Anot jų, kur kas blogiau, kad po nemalonaus įvykio ar komplikacijų, apie tai gydantis medikas atvirai nepasikalbėjo.

- Ar žinote, kaip sekasi pacientui, kurio pilvo ertmėje buvote palikęs spaustuką?

- Mano didžiam nustebimui, praėjus penkiems metams po nelemto įvykio, jis vėl kreipėsi į mane dėl kirkšninės išvaržos ir norėjo, kad aš jį operuočiau! Jis sakė, jog pasitiki manimi ir mano vadovaujama klinika, nes iškart pripažinome savo klaidą ir nedelsiant ją ištaisėme.