Moteris prisiminė, kad būdama trejų metukų, ji gydė varles. Tvarstė jų nutrauktas kojeles. Kai ėjo vienuoliktieji metai, susirgo infekcine liga, kuri komplikavosi į cukrinį diabetą. Nuo šios ligos žmonės anksčiau mirdavo. Maža mergytė, besidžiaugianti gimtojo Stungių kaimo saule, norėjo gyventi.
Padedama gerų žmonių įsikabino į gyvenimo ratą. Nuo tada įsikalė į galvą, kad taps medike. Gal ir galėjo rinktis aukštąjį mokslą, tapti gydytoja, bet dėl cukrinio diabeto, kuris nuolat kamavo, buvo įsitikinusi, kad gali pristigti jėgų, todėl 1970 metais įstojo į Šiaulių medicinos mokyklą ir ją baigė. Pradėjo dirbti Joniškio ligoninėje. Kadangi tuo metu ligoninėje nebuvo dietologės, šį darbą pasiūlė Aldonai. Tačiau laikinumas užsitęsė.
Devintasis stalas
„Dvidešimt metų turėjau maitinti ligonius, gydyti juos maistu“, – prisiminė anuos laikus.
Pasak A.Goštautienės, maistas žmogaus sveikatai turi įtakos.
„Prisimenu jūsų devintąjį stalą, – įsiterpė aktyviausia klubo pirmininkės pagalbininkė Aldona Laurinavičienė. – Devintasis stalas skirtas diabetu sergantiems žmonėms. Tuomet tai buvo didelė paslaptis.“
„Kodėl buvau labai reikli, kodėl stengiausi, kad devintajam stalui būtų viskas padaryta taip, kaip priklauso? Kodėl labai svarbi devintojo stalo dieta?“ – retoriškai klausė medikė. Ir pati atsakė maždaug taip, jog tai buvo žmogaus gyvenimo ar mirties klausimas.
Aldonai atrodė, kad, jeigu nori būti gera medikė, privalo daug išmanyti, o be žinių – lyg be rankų. Trokšdama žinių, išvažiavo specializuotis į Kauną.
Penkios gyvenimo taisyklės
Pasak A.Goštautienės, nors dabar jau yra gerų vaistų gydyti cukriniam diabetui, tačiau tinkamas maistas ir dabar labai svarbus sergantiems šia liga žmonėms. Akcentavo taisyklingą mitybą, priminė penkias sergančių cukriniu diabetu gyvenimo taisykles. Tai – medikamentai, mokymasis, sveika mityba, fizinis aktyvumas ir savikontrolė.
„Jeigu žmogus laikosi visų šių penkių taisyklių, tai jis gyvena visavertį gyvenimą. Jų reikia laikytis, kaip valdant arklį, nepaleisti vadelių“, – kalbėjo medikė.
Kasdien po 60 kilometrų
Trisdešimt penkerius metus beveik kasdien į darbą A.Goštautienė važinėjo iš Stungių. Pirmyn ir atgal – po 60 kilometrų. „Kolegės juokaudamos mane tuomet vadino „varle-keliauninke“, – prisiminė.
Dar penkerius metus tarp jų moteris dirbo felčere Stungių medicinos punkte. Per tuos penketą metų tik tris išeigines dienas teturėjo, kai nereikėjo lankyti ligonių. Tačiau kalbėjo apie tai ne verkšlendama, ne skųsdamasi, o tarsi norėdama pasakyti, kokia jai svarbi medikės profesija. A.Goštautienė tikino, kad medike ji tapo iš pašaukimo.
„Turėjau ir turiu gyvenimo tikslą, turiu misiją. Ją man širdis nurodė“, – tikino.
Be užmokesčio
Jau aštuoniolika metų, kai moteris vadovauja Joniškio diabeto klubui „Viltis“. Rūpinasi žmonėmis be jokio užmokesčio. Tik nuo pernykščio lapkričio prisidurianti šiek tiek pinigų kaip slaugytoja diabetologė.
Kiek yra žinoma, iš šalyje esančių diabeto klubų vadovų Aldona Goštautienė – galimai vienintelė medikė. Gal todėl Joniškio klubas „Viltis“ – ne popierinis, bet realiai suburiantis žmones ir padedantis jiems valdyti ligą bei gyventi visavertį gyvenimą.
„Gerai, kad yra mūsų Aldona“
„Kai susergi cukriniu diabetu - liga, kuri nėra išgydoma, jautiesi toks vienišas, nes net nežinai, ką daryti. Šlubas tai lazdą pasiima, o ką daryti susirgus cukriniu diabetu? Gerai, kad yra mūsų Aldona ir klubas „Viltis“, – pasidžiaugė joniškietė A.Laurinavičienė.
Pasak jos, A.Goštautienė – žmogus, kuris paskutinį savo sveikatos lašą gali atiduoti kitam. Gera, nesavanaudiška, neatlygintinai pasidalins savo žiniomis. Jos manymu, iš 56 Lietuvoje esančių klubų „Viltis“ – A.Goštautienės vadovaujamas klubas – vienintelis, kuriame sužinosi tai, kas būtina.
„Kai atvažiuoja diabeto specialistai iš Vakarų Europos, stebisi, kad mes taip toli pažengėme“, – pasakojo A.Laurinavičienė.
Tačiau pavydėti joniškiečiams dar yra ko. Pasak pašnekovių, medikamentais išsivysčiusiose valstybėse žmonės aprūpinami geriau. Per dieną cukriniu diabetu sergančiam žmogui mažiausiai reikia 4 juostelių, kurių viena apie 2 litus kainuoja, tačiau Lietuvoje ligoniai jų gauna tik 50 dviem mėnesiams. Todėl žmonės priversti verstis, kaip kas gali.
„Gydytojas gal geranoriškai gydo, tačiau jis dažniausiai skuba, neturi laiko bendrauti, gal pasako žmogui, kaip reikia elgtis sergant cukriniu diabetu, bet trumpai, ne visi išsyk supranta. Gal pasako ne viską. O pas Aldoną ateini pasidalint skausmu ir gauni patirties“, – aiškino A.Laurinavičienė.
Tik reikia mokėti skaičiuoti
Kai šių eilučių autorė medikės paklausė, ką ji darytų, jeigu būtų galimybė pakartoti gyvenimą, A.Goštautienė atsakė: „Geras klausimas“ ir susimąstė.
„Tą patį, ką dariau ir ką dabar darau. Tik dar su didesniu noru gyventi ir padėti kitiems žmonėms. Manyčiau, kad juoktis, širdžiai skaudant, – didelis menas, – tikino ji. – Negydau ligos, gydau ligonius, kurių kiekvienas yra individualus. Manyčiau, jeigu žmogus negali ne tik kitam padėt, bet ir sau, nepakanka žinių. Mes, sergantys cukriniu diabetu, viską valgome kaip sveiki, tik reikia mokėti skaičiuoti. Suvalgau obuoliuką ir turi žinoti, kad to vieno šiandien pakaks“, – pasakojo.
Vienas iš didžiausių medikės ir klubo „Viltis“ pirmininkės norų, kad žmonės laiku pradėtų gydytis, nepavėluotų ir kad Joniškio gydytojai savo pacientus, sergančius cukriniu diabetu, nepatingėtų atsiųsti į klubą „Viltis“. „Mes jais pasirūpinsime“, – tikino A.Goštautienė.