Į kovą su vėžiu – kaip į maratono trasą

Kiekviena įveikta 42 kilometrų ir 195 metrų ilgio trasa Donui – tai patvirtinimas, kad jis stipresnis už jam diagnozuotą piktybinę ligą – mielomą.

„Aš bėgu su vėžiu, ne nuo vėžio. Gyvenimas su mieloma – maratonas, o ne sprintas”, – sako D.Wrightas.

Mielominė liga jam buvo diagnozuota prieš aštuonerius metus. Šia iki šiol neišgydoma laikoma liga kasmet suserga apie 20 tūkstančių amerikiečių, 14 tūkstančių miršta.

Tarptautinio mielomos fondo duomenimis, šiuo metu vidutinė ligonio gyvenimo trukmė siekia 5–7 metus.

D.Wrightas ne tik sugebėjo viršyti šį vidurkį, bet ir neatiduoti ligai nė vienos gyvenimo dienos.

Amerikietis juokauja turįs tik dvi sveikatos problemas: vadinamąjį bėgiko kelią – tai tam tikro raiščio uždegimas – ir išvaržą, kuri taip pat atsirado dėl pomėgio bėgioti.

Netoli Mineapolio, Leik Elme, gyvenančiam Donui piktybinė liga buvo diagnozuota, kai jis buvo ką tik pradėjęs septintąją dešimtį – būtent tokio amžiaus žmones mieloma dažniausiai ir užklumpa.

D.Wrightą ištiko šokas, nes sportiškas vyras nejautė jokių požymių.

Tuo metu gydytojas tegalėjo pasakyti: pasiseka pacientams, kurie ištempia penkerius metus.

Ne mažiau skaudi buvo ir žinia, kad mieloma pažeidžia kaulus, galimi jų lūžiai.

Buvo praėjusios vos pora savaičių po pirmojo Dono maratono. Jau jaunystėje jį traukė ilgos distancijos, tačiau pomėgį bėgioti dėl darbų teko atidėti dešimtmečiams.

Bet kuris kitas ligonis turbūt būtų atsisakęs minties varžytis ilgose trasose. Bet ne Donas. Po diagnozės nustatymo jis maratono trasos finišo juostą kirto daugiau kaip 60 kartų.

Bėgdamas D.Wrightas garsina ne pelno siekiančią organizaciją „Team Continuum”, kuri padeda apmokėti gydymo sąskaitas vėžiu susirgusiems pacientams.

Likimo brolių labui D.Wrightas aukojasi ir kitaip – dalyvaudamas vaistų tyrimuose.

Amerikiečiui buvo taikomi keli gydymo metodai, tačiau nė vienas nesustabdė ligos. Tuomet jam buvo pasiūlyta dalyvauti tyrime, analizuojančiame eksperimentinio preparato pomalidomido poveikį.

Donas rizikavo: jam reikėjo atsisakyti tradicinės chemoterapijos, tačiau eksperimentinis preparatas galėjo ir neturėti jokio poveikio.

Tačiau jau beveik ketveri metai jo būklė – stabili.

„Kasdien išgeriu tabletę ir jaučiuosi puikiai. Esu ne tik gyvas, bet ir galiu bėgti”, – džiaugėsi sportiškas vyras.

Kartą per mėnesį jam tenka apsilankyti Mayo klinikoje Ročesteryje ir atlikti tyrimus.

„Jei naujieji vaistai pasiteisins ir bus patvirtinti, man bus džiugu, kad prie to galėjau prisidėti”, – sakė D.Wrightas, su kuriuo tame pačiame tyrime dalyvauja dar 224 ligoniai.

Dono laimėjimai – ir sportiniai, ir sveikatos tyrimai – gydytojams teikia vilties, kad vieną dieną gali būti surastas metodas, padedantis įveikti mielominę ligą.

Nors medikams iki šiol nėra žinomos tikslios šios ligos priežastys, pacientai jau dabar gali gyventi ilgiau ir kokybiškiau.

Tačiau Donas žino – ligos požymiai gali bet kada atsinaujinti.

„Nežinau, ar ilgai mano vaistai bus stipresni už vėžį. Bet aš ir dabar gyvenu daugiau nei man buvo skirta.

Bėgdamas maratoną galvoju apie tai, kad kai kurie žmonės, kurie šią diagnozę išgirdo kartu su manimi, jau anapus.

Niekada negaliu žinoti, kas atsitiks rytoj. Bet jei tai atsitiks, bent jau būsiu puikiai praleidęs laiką”, – nusišypso Donas, jau planuojantis šių metų maratonus.

„Kasmet Lietuvoje mielominė liga nustatoma 120–150 žmonių. Vidutinis sergančių žmonių amžius – 65–70 metų, tačiau pasitaiko ir jaunesnių kaip 30 metų pacientų.

Mielominė liga – tai piktybinė imuninės sistemos ląstelių – plazmocitų – liga. Dažniausiai ji pasireiškia kaulų pažeidimais, lūžiais, skausmais. Pacientai tampa neatsparūs infekcijoms, neretai pablogėja inkstų veikla, kraujo rodikliai.

Mielominė liga pacientams vystosi labai skirtingai. Kartais net netaikant gydymo ji gali keletą metų neprogresuoti, o agresyvi ligos forma gali pražudyti žmogų per kelias savaites.

Ši liga iki šiol laikoma neišgydoma, tačiau pacientų gyvenimo trukmė ilgėja, nes atsiranda naujų ir efektyvių gydymo metodų.

Pacientų vidutinė gyvenimo trukmė per pastarąjį dešimtmetį pailgėjo dvigubai ir šiuo metu yra artima Vakarų šalių rodikliams. Nors liga laikoma neišgydoma, yra pacientų, kurie gyvena ilgiau kaip 10 metų be ligos atsinaujinimo, o tai faktiškai prilyginama pasveikimui.

Mielominė liga gydoma įvairiais metodais – tradicine chemoterapija, radioterapija, kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija ir naujos kartos vaistais – tai vadinamoji taikinių terapija. Pirmieji trys metodai pacientams visiškai prieinami, tačiau iki šiol juntamas naujosios kartos vaistų, kurie yra ypač brangūs, stygius. Bet, nepaisant sunkmečio, situacija ir šioje srityje gerėja.

Dar viena problema, kad Lietuvoje sergantiesiems mielomine liga nekompensuojami kaulus stiprinantys vaistai, kurie ne tik sumažina kaulų lūžių riziką, bet ir lėtina ligos progresavimą, leidžia žmonėms išlikti aktyviems.

Pomalidomidas – vienas iš perspektyvių eksperimentinių vaistų, tačiau kol galutinai neįrodytas tokio preparato efektyvumas ir saugumas, jis nepardavinėjamas ir kasdienėje klinikinėje praktikoje netaikomas.”

„Per pastarąjį dešimtmetį daug pasiekta aiškinantis biologinę mielominės ligos kilmę, atsirado nauja terapijos kryptis, todėl šį dešimtmetį galime vadinti revoliuciniu.

Atsirado naujų vaistų, veikiančių kitaip nei tradicinė chemoterapija, – jie nėra toksiški ir nesukelia chemoterapijai būdingų nepageidautinų reiškinių.

Per dešimtmetį atsirado trys nauji vaistai, dar du daug žadantys preparatai baigiami tirti.”