Toks pacientas vizito metu gauna receptą antidepresantams. Laikui bėgant jo būklė negerėja, nes vaistas jam sukelia dar didesnį norą miegoti, o neišsimiegojus- dar ir didžiulį nerimą, kai išvis neberanda sau vietos. Tada šeimos gydytojas ( GP) pamėginęs dar kelis vaistus, ir negavęs laukiamo rezultato, siunčia psichiatro konsultacijai „tinkamo vaisto“ paskyrimui. Taigi specialistą žmogus pasiekia jau su painia ir nebe kuklia psichiatrine anamneze.
Kai po pietų prigula pogulio lietuvis, jis išvadinamas tinginiu, veltėdžiu, nieko neveikiančiu ir purtomas keliamas iš miego. Jis (arba ji) graužiamas tol, kol trinkteli durimis, pasiunčia visus, jį trukdančius, ant trijų raidžių, atsidaro barą ir sumažinęs čia saugomą svaigiųjų gėrimų kolekciją, pagaliau palaimingai užmiega, namiškius išvesdamas į visišką neviltį, pyktį, ir nežinojimą, ko griebtis.Pas psichiatrą lietuvis tikrai neskuba - dėl didžiulės stigmos ir manymo, kad viskas tuoj praeis.
Trys kultūriniai tipai. Sveikiausias iš jų, žinoma, yra pietietiškasis. Britai vaistus laiko beveik savo valgio meniu, ir jų naudojimas šalyje yra katastrofiškai padidintas, pražūtingas dėl pašalino veikimo ir neįprastai didžiulių dozių. Medikų komandos turi infiltruotus farmacininkus, kurių pareiga prižiūrėti, kad nebūtų vaistai perdozuoti, kad tinkamai derėtų tarpusavyje.
Gydytojų vizitacijų metu jie visada dalyvauja vaistų paskyrimų ar pakeitimų aptarime, apskaičiuoja leistinas dozes. Jie skaičiuoja ir savaitinių elektrokardiogramų milimetrus, kad nepražiūrėtų gręsiančio miokardo infarkto, kuriam vystytis visada būna rizika, jeigu gydymui skiriami bent du psichotropiniai vaistai.
Jungtinėje Karalystėje piliečiai privalo rūpintis savo sveikata, nuotaikos stabiliumu, gyvenimo džiaugsmą ne tik išgyventi, bet ir jį spinduliuoti į aplinką. Gyventojai į gerą sveikatą turi ne tik teisę, bet ir pareigą ja rūpintis. Iš kelio gali būti šalinamas bet kas, kas pamėgintų tam rūpesčiui sutrukdyti: netyčia ar (neduok Dieve) tyčia.
Pas mus sveikata vis dar nėra vertybė, o jau psichinė sveikata išvis yra nematoma, nevertinama, ir yra sudarytos visos sąlygos ją lengvai prarasti. O jeigu vis tik ji dar neprarandama, tai bet kas gali „diagnozuoti“ (nebūtinai psichiatras) taip, kaip tuo metu jam (ar jai) ant liežuvio galo susikaupę būna, t.y. savo nepasitenkinimą išlieti ar pažeminti kitą yra vienas niekas ir savo galios pajautimas, bei „pranašumo“ pademonstravimas.
Tai kultūriniai sveikatos suvokimo skirtumai, skirtingas požiūris į sveikatą ir skirtingos galimybės ją puoselėti. Lietuvos gydytojai yra visiškai priklausomi nuo biurokratinių struktūrų ir čia per amžius gyvuojančių dėsnių, ir, žinoma, nuo farmacijos kompanijų - naujųjų laisvos Lietuvos medicinos paslaugų organizavimo struktūrų, kurios lemia gydytojų gyvenimo būdą, kvalifikaciją, diktuoja, kokius medikamentus reikia išrašyti, kodėl ir po kiek, kokius klinikinius tyrimus atlikti, kur važiuoti, ir ką nuvažiavus veikti.
Užsiimti pašaliniu bendravimu Jungtinėjė Karalystėje gydytojai techniškai neturi laiko, o ir savo poilsį yra pajėgūs nusipirkti patys. Farmacijų kompanijos būna pamalonintos galimybe paremti kurio nors gydytojo pranešimą tarptautinei auditorijai ar mokslinės publikacijos mokestį mokslo žurnale.
Už tai gydytojai jiems atsilygina viešu padėkos pareiškimu toje pačioje mokslo spaudoje, deklaruodami publikacijos etikos anketoje, ir tokiu būdu galimybe pelnyti kreditą už sėkmingą bendradarbiavimą su gydytojais, kas yra itin vertinama. Neteko girdėti, kad toje šalyje dirbantys daktarai farmacijos kompanijų dėka vyktų į masines ekskursijas po pasaulį ar eitų masiškai pavalgyti. Čia labiau priimtinas keliavimas ar valgymas su šeimomis, bei gerais bičiuliais. Gydytojo alga yra didesnė, negu farmacijos kompanijų atstovų, kas yra priešingai Lietuvoje, nors abi šalys yra Europos Sąjungos narės.
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro konsultuojanti psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė.