Sveiki atvykę į Dementiavilį – taip kartais vadinamas šis kaimas (lot. dementia – silpnaprotystė). Jis buvo įkurdintas prieš 20 metų Amsterdamo priemiestyje.
Kaimelio pagrindine gatve žingsniuoja senolė, traukdama vežimėlį vartų su sidabrine rankena link.
Ten jos dabartiniai namai. Bet moteris apsisuka ir nuklysta į šoninę gatvelę: ji veikiausiai jau pamiršo savo tikslą.
Klastinga liga jos smegenis pažeidė pamažu. Iš pradžių ji pamiršdavo tik smulkmenas, vėliau ėmė painioti brolį su savo vyru.
Paskui atėjo metas, kai moters aplinkiniai džiaugėsi, kai jai pavykdavo suformuluoti du tris sakinius.
Taip ji atsidūrė sergančiųjų Alzheimerio liga kaime. Jame verda normalus gyvenimas. Tiksliau, kuriama tikro gyvenimo iliuzija.
Ambicingo eksperimento dalyviai čia gyvena nerakinamuose namuose, jie gauna minimalias vaistų dozes ir gali užsiimti veikla, kurią mėgo iki susirgdami: apsipirkinėti, ruošti valgį, lankytis kirpykloje – užsiimti mažais malonumais, kurie grąžina jų senojo gyvenimo likučius.
Viena šio kaimo įkūrėjų Yvonne van Amerongen prisimena, kaip ši vietovė atrodė 1992-aisiais.
„Tai buvo įprasti slaugos namai: bendri kambariai, kuriuose sėdėdavo 20 žmonių, žiūrėdavo televizorių, nieko neveikdavo, tik laukdavo vaistų, vakarienės ar nakties. Tai buvo ne gyvenimas. Tai buvo tam tikra mirties rūšis”, – kalba Yvonne.
Moteris budėjo prie mirštančio tėvo lovos, kai ją persmelkė mintis: „Ačiū Dievui, kad jo nereikia atiduoti į senelių prieglaudą.”
Dėl šios minties iš pradžių ją apėmė siaubas, paskui – gėda. Juk ji pati dirbo senelių ir neįgaliųjų namų vadybininke.
Vėliau sunerimti olandę vertė klausimas: kaip ji galėjo pamanyti, kad tėvo mirtis – geresnė išeitis nei paskutinės jo gyvenimo dienos senelių ir neįgaliųjų namuose?
Tėvui mirus ši mintis įkvėpė Y.van Amerongen įkurti prieglaudą – tokią įstaigą, į kurią ji mielai būtų atidavusi savo artimąjį.
Moteriai teko gerokai padirbėti, kol surinko būrį žmonių, taip pat, kaip ji, manančių, kad gali būti įstaiga, kurioje oriai gali senti sergantys Alzheimerio liga.
Šiuo metu keli kilometrai nuo Amsterdamo įsikūrusiame 15 tūkstančių kvadratinių metrų kaime gyvena 152 senatvinės silpnaprotystės paliesti ligoniai.
Tai tarsi didžiulė teatro scena, kurioje kasdien vaidinamas spektaklis „Normalus gyvenimas”.
Senas vyriškis, stumdamas vežimėlį, vaikštinėja po prekybos centrą. Nuo lentynos jis pasiima laikraštį. Y.van Amerongen stebi, kaip jis ramių ramiausiai praeina pro kasą.
„Laikraščio jis neskaitys ir už jį nesumokės. Bet tai, kad gali jį pasiimti, sugrąžina senoliui pasitikėjimą savimi”, – įsitikinusi Y.van Amerongen.
Šis prekybos centras iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų. Atskirose lentynose išdėlioti gėrimai, duona, prieskonių mišiniai, garstyčios, saldumynai.
Ant vienos jų kabo plakatas, iš kurio žvelgia mėlynas hipopotamas. Kiek pakreipęs galvą jis šypsosi: „Vaje, aš pamiršau tavo gimtadienį!”
Itin didelių dydžių sauskelnės išduoda, kad šiame prekybos centre lankosi išskirtiniai klientai. Tai byloja ir kasininkės veidas: ji nestabdo ir nedaro jokių pastabų pirkėjui, pamiršusiam susimokėti.
Normalų gyvenimą primena kiekvienas šio kaimelio kampelis. Priešais prekybos centrą stovi medinis namelis, ant kurio pritvirtinta iškaba „Gėlių parduotuvė”.
Šio kaimelio įkūrėja Y.von Amerongen vadovavosi principu: viskas turi būti taip, kaip visada buvo.
Gėlių parduotuvė – tik dalis šio spektaklio scenovaizdžio. Kaimelio gyventojai yra ne tik įtraukti į normalaus gyvenimo inscenizaciją, bet ir paverčiami jos dalyviais.
Y.van Amerongen ir jos kolegos sukūrė „mentaliteto testą”, kuris padeda įvertinti kaimelio naujoką ir apgyvendinti jį taip, kad tai kuo labiau atitiktų ankstesnį jo gyvenimo būdą.
Vadybininkams tenka išsiaiškinti, kuo dirbo būsimasis kaimelio gyventojas – rinkodaros specialistu ar aukle? Jis augo mieste ar kaime? Gyveno kukliai ar pasiturimai?
23 gyvenamųjų namų grupės įrengtos skirtingu stiliumi.
Norėdama aplankyti kurį nors gyventoją, kaimelio įkūrėja visuomet paspaudžia skambučio mygtuką, nors duryse net nėra spynos. Visuose namuose įtaisyti durų skambučiai, nes mandagus svečio elgesys – normalaus gyvenimo dalis.
Olandų aristokratijai priklausančių kaimelio gyventojų kambariai dažniausiai išklijuoti smėlio spalvos apmušalais.
Čia stovi tamsūs raudonmedžio baldai, liejasi vokiečių kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno muzika.
Virš stalo kabo prabangus sietynas, o prie jo sėdinti moteris ramiai pirštais glosto savo perlų vėrinį.
Iš didmiesčio į šį kaimą atsikraustę senoliai gauna butą su didžiuliais langais, siekiančiais grindis.
Buvusių miestiečių būstas primena prabangią mansardą. Joje – lentynos su daugybe knygų, neatsiejama gyvenimo dalis – laikraščiai. O pro įspūdingo dydžio langus atsiveria vaizdas į bulvarą, matyti ir kavinė.
Tie kaimelio gyventojai, kurie į Nyderlandus pateko iš buvusios kolonijos Indonezijos, keliasi į jiems skirtą gyvenamųjų namų grupę.
Jų namai dekoruoti Indonezijos spalvomis, ant sienų kabo paveikslai su tolimosios šalies vaizdais, viename darželyje stovi akmeninė Budos statula, o gyventojai gauna daugiau ryžių patiekalų.
Kai kurie aristokratiškieji pacientai tiki, kad jų prižiūrėtojai – tai tarnai, o vidurinės klasės atstovai juos priima kaip šeimos narius. Visame kaimelyje kuriama tokia atmosfera, kad jo gyventojai manytų esantys ne pacientai, o kaimynai.
Išsaugoti žmogui priimtiną gyvenimo būdą – tai laikoma svarbiausiu vaistu. Per dvidešimt kaimelio veiklos metų tai pripažinta efektyvia terapija.
Gyvenimas šiame kaimelyje prie Amsterdamo kainuoja nemažai: mėnuo įvertintas 5 tūkst. eurų (per 17 tūkst. litų). Bet laukiančiųjų sąrašas – nemažas.
„Kartais pasitaiko, kad artimieji prašo ligonį priskirti kitai gyventojų kategorijai – dažniausiai žemesnei. Jie mano, kad taip bus pigiau.
Tačiau iš tikrųjų mes visiems savo gyventojams išleidžiame tą pačią pinigų sumą.
Be to, kai žmogus patenka ne į savo socialinę aplinką, jis greitai tampa nelaimingas”, – pažymi Yvonne.
Užsukame į namą, kuriame įsikūrę vidurinės – tarnautojų klasės atstovai.
Didžiuliame bendrame kambaryje viena prižiūrėtoja lygina skalbinius, kita verda pietus.
Jai padeda namo gyventoja Jo, įsitikinusi, kad šios prižiūrėtojos – jos draugės.
86 metų senučiukė mikliai skuta bulves ir juokiasi – ji jaučiasi puikiai. „Man labai patinka bingo žaidimas, jeigu jo nenoriu žaisti, einu į klubą arba apsipirkti”, – dėsto Jo.
Aristokratiškajame name virtuvė atskirta nuo valgomojo.
Šio namo gyventojai prie maisto ruošimo neprisideda, o prižiūrėtojai į kambarius eina tik sulaukę kvietimo – jie čia laikomi tarnais.
Tačiau darbuotojų tai nė kiek nežemina – jie jaučiasi tarsi vaidindami spektaklyje ir žino, kad kuria sergantiems senoliams įprastą saugią atmosferą.
Ligoniai čia – pačių įvairiausių profesijų.
„Alzheimeris neturi profesijos”, – sako Y.van Amerongen apie ligą, kuri buvo pavadinta ją aprašiusio psichiatro ir neuropatologo Aloiso Alzheimerio garbei.
Ši liga paliečia ir profesorius, ir menininkus, ir politikus, ir pardavėjus ar šlavėjus.
Kai išėjome į pagrindinę gatvę, joje ir vėl pasirodė senolė su vežimėliu. Jos žili plaukai plaikstėsi, šaltas vėjas kilnojo paltą.
Ir net jei ji to nebesuvokia ir nebeprisimena, ši scena primena laikus, kai ji buvo vyriausioji gydytoja ir jos chalatas plaikstėsi sparčiai žingsniuojant į operacinę.
Daugelio valstybių rūpestis
Vis labiau senstant visuomenei didėja skaičius tų, kurie suserga silpnaprotyste – liga, kurį garbaus amžiaus žmogų paverčia vaiku.
1907 metais vokiečių psichiatras ir neuropatologas Aloisas Alzheimeris aprašė 50 metų vyro ligos atvejį. Vyras, buvęs visai sveikas, staiga pradėjo neprisiminti to, kas atsitiko visai neseniai. Jis užmiršo, kada įvyko vienas ar kitas įvykis, kur tuo metu buvo jis pats ir ką tuo metu veikė.
Netrukus ligoniui išsivystė depresija, vėliau – haliucinacijos ir kliedesiai. Prieš pat mirtį buvo ryškūs visi silpnaprotystės požymiai: protiniai vyro sugebėjimai buvo visai sunykę, jis nebegalėjo kalbėti, atlikti kasdienių priedermių – pavalgyti, apsirengti.
Dabar yra žinoma, kad dėl šios ligos smegenyse žūsta neuronai ir mažėja neurotransmiterių (cheminių junginių, perduodančių nervinius impulsus).
Nors ši liga buvo atrasta daugiau nei prieš 100 metų, jos priežastys iki šiol nėra tiksliai žinomos.
Gyvenimo trukmės ilgėjimas, visuomenės senėjimas lemia, kad sergančiųjų Alzheimerio liga vis daugėja.
2010 m. Alzheimerio liga Lietuvoje buvo nustatyta maždaug 3 tūkst. pacientų. Remiantis kitų šalių epidemiologiniais tyrimais, tikėtina, kad šia liga serga apie 30 tūkst. žmonių. Vadinasi, diagnozuojama vos dešimtadalis atvejų.