Vilniaus rajone, Nemenčinėje, su vyru Karoliu gyvenanti Ivona keliasi vėlai – jų dukrelė Izabelė mėgsta ilgai pamiegoti.
Po Karčiauskų kiemą lakstantis labradoras Belis šeimininkę supranta iš žvilgsnio. Šuo namuose atsirado tada, kai Ivonai buvo sunkiausia.
O dabar į aptvarą uždaromas augintinis netgi pyksta, kad turi konkurentę – jo vietą Karčiauskų namuose užėmė aštuonių mėnesių Izabelė.
Pernai rugpjūtį gimusi Izabelė – tikras stebuklas.
Mergaitę moteris pagimdė praėjus trejiems metams po gydymo chemoterapija ir spinduliais.
Nei Izabelei, nei jos motinai šiuo metu negresia joks pavojus. Ivonos organizme nebeliko metastazių, vėžio pėdsakai sunaikinti.
Beveik prieš dvejus metus nė vienas medikas negalėjo pateikti aiškaus atsakymo, ar nėštumas nepaskatins piktybinės ligos atsinaujinimo. Niekas nežinojo ir kito dalyko – ar agresyvus onkologinės ligos gydymas neatsilieps vaisiaus raidai įsčiose.
Viskas baigėsi laimingai. Šiugždantis popierius, į kurį vyniojamos gėlės ar dovanos, Izabelei šiuo metu – įdomiausias žaislas.
„Iki 22 nėštumo savaitės nė vienas gydytojas man nieko gero nežadėjo. Buvau įspėta daug nesvajoti apie ateitį, kad vėliau nereikėtų smarkiai nusivilti.
O širdyje tvirtai tikėjau, kad susilauksiu sveiko kūdikio. Jau pirmieji genetiniai tyrimai rodė, kad viskas yra normalu”, – kalbėjo moteris.
Ivonos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė stemplės vėžys. Tuo metu ji Vilniaus edukologijos universitete studijavo sociologijos mokslus.
Mergina ėmė dažnai springti, būdavo akimirkų, kad jai trūkdavo seilių, imdavo mausti po krūtinkauliu, atrodydavo, tarsi toje vietoje būtų įstrigęs kąsnis.
Dar dažniau negalavimai ėmė kankinti baigus antrą kursą, kai Ivona pagal studentų mainų programą vasarai išvyko padirbėti į JAV.
Karštis, sausas oras vargino dar labiau, dažnai džiūdavo burna, pasidarydavo silpna.
Grįžusi į Vilnių Ivona stengėsi užmiršti nemalonius potyrius. Iš pradžių ji susirado darbą vienoje draudimo bendrovėje.
Keletą mėnesių mergina stengėsi negalvoti apie negalavimus, vis delsė ieškoti ligos priežasties, kol vieną dieną susiruošė pasitikrinti sveikatą.
2008-ųjų sausio pradžioje Ivona pateko pas endokrinologę – šeimos gydytoja įtarė, kad galėjo sutrikti skydliaukės veikla.
Tačiau skydliaukė buvo niekuo dėta. Ligos priežasties toliau ieškota taikant tyrimą ultragarsu, atliekant endoskopiją.
Aptikus pakitimų stemplėje, Ivona atsidūrė Santariškių klinikose, kur jai buvo atlikta biopsija.
O jau vasarį Ivona atsidūrė Vilniaus universiteto Onkologijos institute.
Onkologinės radioterapijos skyriaus vedėjas gydytojas Arvydas Burneckis, matydamas tokią jauną pacientę, lėtai rinko žodžius. Daugiau nei 30 metų dirbantis medikas buvo šokiruotas: „Beveik kaip vaikas, negali būti.”
Stemplės vėžys jau buvo išplitęs į limfmazgius.
Operacija nebūtų padėjusi, tad liko vienintelė išeitis – kartu taikoma chemoterapija ir gydymas spinduliais. Jaunas organizmas turėtų atlaikyti tokį krūvį.
„Man gydytojas viską išaiškino. Supratau, kad medicina nėra visagalė, pats ligonis turi tikėti, jog pasveiks.
Tokio tikėjimo man netrūko, labai padėjo maldos”, – prisimena Ivona.
Sirgdama moteris neleido sau sielvartauti, ji labiau krimtosi ne dėl savo būklės, o dėl tėvų ir artimųjų, kuriems buvo sunku susitaikyti su Ivonos liga. Jiems sukosi klausimai – kodėl? Už ką?
Juk giminėje nebuvo nė vieno stemplės vėžiu sirgusio artimojo.
Pati Ivona piktybinę ligą vertino kaip nežinomybę – juk nė vienas žmogus nežino, kas jo laukia, kokią naštą jam teks vilkti per gyvenimą.
Tuomet ji ruošėsi apsiginti sociologijos bakalauro darbą. Dėl ligos mergina nenutraukė mokslų, neišėjo akademinių atostogų.
Kai nebūdavo procedūrų, Ivona palatoje mokėsi, nes nenorėjo atsilikti nuo bendrakursių.
O kartą po chemoterapijos procedūros ji išsiruošė tiesiai į draugės mergvakarį.
Ją visur lydėjo draugas Karolis, vėliau tapęs vyru.
„Tiesiai iš ligoninės jis mane nuvežė ir į valstybinį egzaminą. Norėjau kuo greičiau gauti bakalauro diplomą”, – prisipažino Ivona.
Tik kartą palatoje ji braukė ašaras. „Nutraukite, nebegaliu”, – paprašė medikų atidėti chemoterapijos procedūrą, kurią lydėjo gydymas spinduliais.
Dėl ligos jauna moteris buvo priversta atsisveikinti su draudimo įmone. Tačiau nutarė nepasiduoti – ėmė lankytis vienuose vaikų globos namuose. Savanore tapusi Ivona kasdien juose praleisdavo po keturias valandas.
Vėliau baigusi socialinės pedagogikos magistrantūrą Ivona įsidarbino šiuose namuose socialine darbuotoja.
„Sirgdama stengiausi negalvoti apie piktybinę ligą, gyventi taip, kad vėžys netrukdytų man siekti tikslo”, – sūpuodama ant rankų didžiausią savo turtą – dukterį Izabelę – prisipažino I.Karčiauskienė.
Jaunus žmones užklumpa retai
Arvydas Burneckis
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkologinės radioterapijos skyriaus vedėjas
„Stemplės vėžys nėra dažna liga. Ypač reti būna atvejai, kai ši liga užklumpa jaunus žmones, kurių giminėje nėra nė vieno asmens, sirgusio šia onkologine liga.
Stemplės vėžys sudaro apie 5 proc. visų virškinamojo trakto onkologinių ligų. Dažniausiai stemplės vėžys nustatomas vyresnio amžiaus žmonėms. Yra žinoma, kad šia liga vyrai serga dukart dažniau nei moterys.
Stemplės vėžio atsiradimą skatina alkoholio vartojimas, rūkymas, kai kurios ligos. Šia piktybine liga žmogus gali susirgti ir netyčia nurijęs šarmo ar kokių nors aitriųjų medžiagų, galinčių pažeisti stemplės audinius.
Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 200 naujų stemplės vėžio atvejų.
Vėžys gali susidaryti bet kurioje stemplės dalyje. Kol piktybinis auglys yra mažas, žmogus gali nieko nejausti. Todėl neretai stemplės vėžys nustatomas vėlesnių stadijų. Navikui didėjant jis ima trukdyti žmogui nuryti kąsnį, žmogus ima jausti sunkumą, pilnumą, spaudimą ar deginimą. Kartais dėl stemplės vėžio gali varginti kosulys ar užkimimas.
Tokiais atvejais reikėtų nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.
Jei piktybinis auglys išplinta, jis gali pažeisti greta esančius limfmazgius, trachėją, plaučius, kepenis, skrandį ar kitus organus.
Stemplės vėžys gydomas įvairiais būdais, daugiausia priklauso nuo to, kurią stemplės dalį yra pažeidęs auglys, nuo vėžio ląstelių biologinių savybių, amžiaus, bendros sveikatos būklės.
Pagrindinis stemplės vėžio gydymo būdas yra chirurginis.
Tam tikrais atvejais galima taikyti tik chemoterapiją ir gydymą spinduliais, ypač jei vėžys išsivystė viršutinėje stemplės dalyje. Tokiu būdu įmanoma sunaikinti stemplės gleivinėje susidariusias piktybines ląsteles.
Nors toks gydymas palieka savo pėdsaką organizme, laimei, stemplės vėžys nėra susijęs su hormonų pokyčiais. Todėl nėra pagrindo nerimauti, kad nėštumas gali išprovokuoti stemplės vėžio atsinaujinimą.
Tačiau moterys, sergančios krūties ar gimdos vėžiu, kur kas daugiau rizikuoja pastodamos ir gimdydamos. Nėštumas gali suaktyvinti vėžio ląstelių medžiagų apykaitą, tokiu atveju liga gali tapti nevaldoma.”