Pradžioje – šiek tiek istorijos, o iškart po to – kaip nedidukė, „kambarinė“ smėlio dėžė gali padėti hiperaktyviam ar autistinių sutrikimų turinčiam vaikui ir jo šeimai.
Smėlio dėžės terapijos šaknys yra Anglijoje, kur praėjusio amžiaus pradžioje gyveno dviejų sūnų tėtis H.G.Velsas (H.G.Wells). Stebėdamas, kaip jo vaikai žaidžia ant grindų, kaip panaudoja įvairias nedidutes figūrėles: žmones, gyvūnus, akmenukus, statybines detales ir t.t., šis tėtis suprato, kad žaisdami jo vaikai atskleidžia savo išgyvenimus ir mokosi spręsti įvairias problemas. Šią mintį savo tyrinėjimuose pratęsė Londone gyvenanti psichiatrė M. Lovenfeld (Margaret Lowenfeld), pasiskolinusi mažas, pasaulį vaizduojančias figūrėles savo darbui, o vėliau sujungusi jas su smėlio dėže (pasakojama, kad tai padarė vienas jos pacientų, nusinešęs žaislus į smėlio dėžę).
Apie 1980 metus smėlio dėžės terapija (sandplay) pasiekė Ameriką ir joje galutinai susiformavo. Jos esmė – smėlio dėžė, kurioje, kaip tiki šią terapiją taikantys psichologai, vaikas gali nevaržomas jokių taisyklių, išreikšti savo vidinį „aš“. Psichologas čia atlieka savotiško liudytojo vaidmenį, nes jis nekreipia vaiko žaidimo, nevertina jo, o tik stebi. Šis procesas psichologų lyginamas su sapnavimu. Jei sapnas – yra tarsi pasąmonės kūrinys, tai smėlyje atsirandančios linijos, kalnai, duobės, į smėlio dėžę įkeliami žaislai, su jais atliekami veiksmai taip pat rodo vidinį žmogaus pasaulį, jo baimes, kylančius konfliktus ir jų sprendimą. Smėlio terapija galima būti taikoma tiek suaugusiems, tiek vaikams – mat smėlis, kaip ir vanduo ar molis nereikalauja jokių gebėjimų.
Skirtingai nuo kitų žaislų ar daiktų – net pieštuko, smėlis nereikalauja iš žaidėjo nieko – gali tik glostinėti, lytėti smilteles, gali užkasti, pažerti, sumaišyti, panardinti rankas ar supilti kalną. Net jei jokių figūrėlių nėra – pasak V. Čioraitienės, smėlis – puiki atpalaidavimo priemonė. Lytėti – vadinasi pažinti pasaulį, pažinti savo kūną, lytėdami stimuliuojame savo pojūčius, pirštų neuronai siunčia signalus į smegenis, ir jaučiame, kaip atsipalaiduojame.
Ar pastebėjote, kad daugelis atvažiavusių į pajūrį skuba kuo greičiau pajusti smėlį basomis kojomis, o pokalbis pajūry gerokai smagiau rezgasi žarstant smėliuką? Šį fenomeną – kad smėlis traukte traukia bet kokio amžiaus žmogų ir padeda jam pasijusti ramiau, pastebėjo ir psichologai. Ir net jei neketiname išbandyti tikrosios smėlio terapijos, kai ką naudingo iš jos galime pasiskolinti ir atsinešti namo. Ar pastebėjote, kad nors smėlio dėžė yra beveik visose vaikų žaidimų aikštelėse, namie įrengtos smėlio dėželės Lietuvoje nėra labai populiarios. Kas kita – šią terapijos rūšį aktyviai propaguojančioje Amerikoje – vadinamųjų smėlio ar vandens staliukų čia – gyva galybė.
Ir nors aš esu tikra, kad toks staliukas be konkurencijos užkariautų kone kiekvieno vaiko dėmesį, labiausiai, pasak psichologės Vitos, juos patartina turėti hiperaktyvių vaikučių, ar autistinių sutrikimų turinčių mažųjų tėveliams. Pasidaryti ją tikrai nėra sudėtinga. Paprasčiausias variantas – įsigyti dvi plastikines dėželes, vieną jų pripildyti smėlio, kitą – vandens.
Šios dėželės turėtų būti ne ant žemės, bet vaiko ištiesto rankos aukštyje, kad galėtų patogiai žaisti stovėdamas šalia. Jei norite medinės smėlio dėželės – paprašykite tėtės ar senelio sukalti tokią iš lentų ir padaryti jai kojeles. Pataria ją dažyti vandeniui atspariais vaiskiai mėlynais dažais. Tačiau jei manote, kad vaikui patiks kitokia spalva, ar kiek didesnis smėlio stalelis – leiskite sau fantazuoti. Smėlio galima prisikasti kurioje nors atodangoje arba, - įsigyti parduotuvėje. Svarbiausia – neapkrauti vaiko pagalbinėmis priemonėmis. Jei jis pats panorės, - atsineš į dėžę papildomų žaisliukų, bet dažniausiai mažieji apsieina su vos keliais indeliais, semtuvėliais, pagaliukais, akmenuku.
Hiperaktyviems vaikams ar autistams labai svarbu rasti būdą reikšti savo emocijas. Gali būti, kad pamatysite vaiko pyktį, kai šis, tarsi šuniukas, kas, raus smėlį, visiškai nejausdamas smėlio dėžės ribų. Nieko tokio, juk smėlį galima sušluoti, o smėliui „atiduota“ emocija užges, vaikas pasijus ramesnis.
Daugelis vaikų nemėgsta, kai akcentuojama racionalioji gyvenimo pusė („turi mokytis, turi suprasti, turi padaryti“), ir nepabrėžiama emocinė, kūrybinė dalis. Tokiu atveju daugelis vaikų priešinasi. Tuo tarpu laisvo žaidimo su smėliu metu patiriamas malonumas itin pozityviai veikia ne tik vaikų nuotaiką, bet ir vystymąsi. Be to, smėlio dėžėje galite pamatyti tai, kas vyksta jūsų vaiko širdelėje – išgyvenamus konfliktus, bandymus juos išspręsti, baimes. Nepamirškite, kad geriau leisti vaikui žaisti pačiam, į žaidimą įsijungti tik pačiam vaikui panorėjus ir jokiu atveju nereguliuoti, kaip jam žaisti. Sulaikykite savo „nekask“, „neberk“, - juk vėliau galėsite viską tiesiog sušluoti, ir leiskite vaikui pasimėgauti laisve ir lytėjimu. Patikėkite, vandens pilstymas, molio ar smėlio minkymas – ne tik žaidimas. Dažnai tai būdas rasti išeitį, tarsi vidinio pasaulio atspindys, kuriame saugiai galima išmokti būti truputį laimingesniu.