Mokslininkų ataskaitoje, išspausdintoje žurnale „Science Translational Medicine“, rašoma, kad vėžinės ląstelės ypatingai reaguoja į organizmo stresinę situaciją – badavimą, lyginant su įprastomis ląstelėmis. Mat vėžinės ląstelės ne tik nustoja plisti, bet ir ima skaidytis ir tuo pačiu naikina pačios save.
Pietų Kalifornijos universiteto profesorius, dr. Valteris Longo taip pakomentavo šį reiškinį: „Šis procesas liudija, kad vėžinės ląstelės mėgina kompensuoti reikiamų medžiagų stygių, sukeltų badavimu. Tačiau joms tai nepavyksta“.
Gydytojai tai išsiaiškino tirdami gyvūnų krūtinės vėžio, kiaušidžių (kiaušinėlių) ir šlapimtakių lastelių pavyzdžius.
Tada ir paaiškėjo, kad badavimas be chemoterapijos lėmė krūtinės vėžio, melanomos, gliomos ir neuroblastomos lėtesnio augimo. Tuo pačiu mokslininkas pažymėjo, kad badaujant, visais atvejais padidėdavo ir chemoterapijos naudojimo efektyvumas. Badavimo ciklas kartu su chemoterapija išgydė 20 proc. graužikų su agresyvia vėžio forma. O auglius, plitusius organizme labai greitai, pavyko sunaikinti 40 proc. atvejų, kai vien chemoterapija nebepadėjo.
Dabar mokslininkai tiria badavimo efektą tarp žmonių. Tačiau, anot jų, norint padaryti pilnavertę išvadą, prireiks dar nemažai laiko.