Mažylis pabalęs iš baimės sustingsta savo lovytėje, nes palovy lindi baisa pabaisa, o už užuolaidos slepiasi gleivėtas ateivis, o gal net nusikaltėlis iš TV detektyvo tykoja jį pagrobti... O kas, jei rytoj dings visi artimieji ir jis liks vienų vienas pasaulyje? Gal net pats vieną dieną mirs... Kai kurios mamos įsitikinusios, kad vaiką nuo baimę sukeliančių veiksnių ir minčių geriau saugoti. Kitos - kad baimes reikia įveikti arba prisijaukinti. Trečios - kad nereikia kreipti dėmesio ir baimės pačios atsitrauks. Tai kaipgi geriau elgtis?
Kada baimė žalinga
Baimė apskritai yra reikalingas dalykas - ji padeda žmogui prisitaikyti, išlikti, atgraso nuo netinkamo elgesio, verčia vengti pavojingų situacijų, ieškoti geriausios išeities. Bet kada naudinga, sauganti baimė virsta nepageidaujamu trukdžiu?
Atsakymas yra toks - tada, kai baimė trukdo gyventi, kankina per daug stipriai. Susirūpinti būtina, jei iš baimės vaikas sustingsta, ima strigti jo mąstymas - pavyzdžiui, net ir puikiausiai išmokęs pamoką vaikas prie lentos nesugeba atsakyti teisingai. Jei jis bijo žaisti su kitais vaikais, iš baimės vengia mokyklos, ten prastai jaučiasi. Beje, kūrybingus, protingus, subtilius vaikus dažnai kankina daugiau baimių, nes baimė susijusi su vaizduote - kuo ši lakesnė, tuo daugiau sukuria ir negatyvių vaizdinių. Kaip tik todėl vaikiškos fobijos itin sustiprėja sulaukus 4-5 metų, kai vaizduotė lavėja itin sparčiai. Tačiau jei vaiko baimės netrukdo tobulėti, bendrauti su kitais, jos sureikšminti neverta. Nes tranzitines, praeinančias baimes vaikai išauga kaip ankštus drabužius. Baimė prisišlapinti į lovą, pasilikti su svetimu žmogumi, likti vienam tualete neretai atvirkščiai proporcinga vaiko nugyventų metų skaičiui.
Kaip nugalėti siaubus
Suaugę savąsias baimes neretai nugali prievarta - tiesiog kažką reikia atlikti, ir viskas. Tačiau vaikams taikyti tokį elgesio modelį negerai - verčiau elgtis atsargiau. Pripažinkite mažųjų siaubus, nesijuokite ir nežeminkite, jei vaikas bijo tamsos, nevadinkite jo kvaileliu. Nes vaikas pasijus dvigubai pažeidžiamas: ir kvailas, ir bailys, be to, negalintis tikėtis jokios pagalbos. Blogiausia, kai vaikas slepia savo baimes, nedrįsta apie jas papasakoti - o juk suaugusieji kai kurias vaikų baimes pajėgūs labai lengvai ir paprastai išsklaidyti. Taip vaikas patenka į užburtą ratą - bijo net bijoti.
Geriausia mažajam sakyti maždaug taip: „Aš žinau, kas tai yra noriu tau padėti. Ir kitiems būna baisu, aš irgi maža to bijojau.“ Vaikams labai naudinga išgirsti, kad ir suaugusius vaikystėje kamavo kokios nors baimės, tačiau jie vienokiu ar kitokiu būdu jas įveikė. Tačiau neperlenkite lazdos - jei per daug rūpinsitės ir šokinėsite aplinkui, vaikui gali pasirodyti, kad problema iš tiesų nepaprastai rimta ir tėvai patys jos bijo.
Puikiai veikia teigiamas pavyzdys, tam tikrų situacijų sukūrimas - tai įrodyta eksperimentais. Pavyzdžiui, kaip geriausia mėginti nugalėti šunų baimę? Parodyti, kaip su šunimi gražiai žaidžia kitas tokio paties amžiaus bei lyties vaikas - veikėjo panašumas šiuo atveju labai svarbus. Tegul žaidžiantis vaikas pakviečia bailiuką prieiti, paskatina prisidėti - tai vadinamasis modeliavimas su įtraukimu. Tarkime, stomatologo baimę lengviau nugalėjo tie vaikai, kurie stebėjo, kaip dantys taisomi kitiems, galėdavo pažaisti su instrumentais.
Jei mažylis bijo vandens, leiskite jam pasitaškyti nepilnoje vaikiškoje vonelėje - tegul apsipranta. Reikėtų vaiką prie baimę jam keliančių situacijų pratinti po truputį, kurti nebaisias, malonias situacijas, nuolat drąsinti: „Aš tikiu, kad tu gali, tavimi pasitikiu, tau padėsiu, pabūsiu šalia.“ Kad vaikas nebijotų daugiau siekti, svarbiausia išugdyti jo pasitikėjimą savimi, todėl atsižvelgdami į amžių leiskite jam būti atsakingam už kai kuriuos darbus namuose - tegul pajunta, jog visavertiškai gali ir geba dalyvauti šeimos gyvenime.
Jei su siaubais, nepaisant jūsų pastangų, nepavyko susidoroti, galbūt verta pagalvoti ir apie profesionalų pagalbą. Ji gali trukti kiek ilgiau, tačiau kartais pakanka ir vieno vienintelio vizito.
Sociofobija - žmonių baimė
Sociofobija dažniausiai pasireiškia sulaukus maždaug 12 metų, apie 90 proc. atvejų ji gali kankinti iki kokių 25-erių. Taip yra todėl, kad būtent šiuo amžiaus tarpsniu išryškėja visa žmonių santykių svarba. Apsijuokti, būti atstumtam - viena iš pagrindinių baimių. Jei vaiką ignoravo bendraamžiai ar paliko mama, išgyvenimai ilgam nusėda pasąmonėje. Suaugęs jis gali net nesuprasti, kodėl nepavyksta suartėti su žmonėmis, kodėl sunku rasti partnerį.
Todėl vaikui labai svarbu darželyje, mokykloje jaustis savam. Jei jam pačiam nepavyksta to pasiekti - padėkite: surenkite džiugių bendrų švenčių, išvykų, gimtadienių, kartu su kitais vaikais ką nors dirbkite.
Tačiau kaip įtraukti į grupę vaikus, kurie labai bijo bendravimo? Nėra vieno recepto, kaip nėra ir vienodų vaikų. Atviri ekstavertai geriau pritampa didelėse kompanijose, o drovesniam, kuklesniam pakanka kelių draugų, ramesnių užsiėmimų, jo nederėtų stumti į didelius sambūrius. Bet kuriuo atveju stenkitės su vaikų baimėmis elgtis kūrybiškai ir nenaikinti jų pagal vieną kurpalių.