Vaikai dėl to dažniausiai kamuojasi labiau už tėvus - jie pavydi tam labiau mylimam broliui ar sesei, pavyzdžiai (sąmoningai ar nesąmoningai) stebi tėvų meilių žvilgsnių, paglostymų, pagyrimų kiekio skirtumus, kartais net ima nebemylėti, nekęsti brolio ar sesers. O jei tėvai dar išoriškai aiškiai pademonstruoja savo nevienodą požiūrį - pavyzdžiui, jau užaugusiems vaikams nevienodai užrašo palikimą, - tuomet ryšiai tarp brolių ir seserų gali visai sutrūkinėti ir peraugti netgi į neapykantą. Lietuvoje tokių atvejų (paskelbtų viešai) esame matę, kai kurie tai esame patyrę ir savo kailiu. Tai visada skaudūs, nemalonūs, sunkiai arba visai neišsprendžiami klausimai, todėl dažnai verčiau nė nejudinami - nes baisoka, kad atidarius šią Pandoros skrynią iš jos gali išlįsti dar kas nors baisaus. Vis dėlto pabandykime apžvelgti kelis nevienodos tėvų meilės niuansus - gal kam nors tai palengvins minčių ir jausmų naštą.
Pirmiausiai geri tėvai visus savo vaikus myli tiek, kiek tik gali - tai yra jie sąžiningai atiduoda tiek meilės, kiek jos turi ir gali duoti. Jei daugiau neduoda, vadinasi, jos daugiau tiesiog nėra. Vaidinti meilę? Tai sunku, kažin ar reikalinga ir iš tiesų menkai įtikinama - vis tiek yla išlįs iš maišo (kad ir tų pačių meilių žvilgsniu kiekiu).
Žinoma, mažiems vaikams tai menka paguoda, nebent suaugę supras (ir tai dar kažin). Tačiau geri tėvai galėtų palengvinti emocinę savo vaikų naštą kiekvieną jų išskirdami už ypatingus jų gebėjimus. Juk taip yra iš tiesų - vaikai labai skirtingi, kiekvienas turi savo gerųjų, patraukliųjų savybių. Suprasti savo unikalumą (siaurąja prasme) apskritai naudinga ir tuomet kada nors galbūt bus galima atsiremti į jį, o ne į tėvų meilės lygiavą. Ir galbūt netgi suprasti savo tėvus.
Dėl ko apskritai tėvai savo vaikus myli nevienodai? Be jau minėtos priežasties, kad skirtingi vaikai - skirtinga ir meilė, būna ir visai proziškų priežasčių. Pavyzdžiui:
- nėštumo metu ir jau pagimdžius vaiką pablogėjo tėvų tarpusavio santykiai,
- tėvai vaiko išvis nenorėjo, bet dėl vienos ar kitos priežasties jis vis tiek buvo paleistas į šį pasaulį,
- vaikas ilgai būna labai irzlus ir tėvas arba motina (arba abu) nuo jo labai pavargsta,
- kartais tėvai nemoka, nesiryžta sudrausminti savo blogai besielgiančio vaiko, šis tai jaučia ir darosi dar įnoringesnis - o tėvai tuo tarpu slapta ant jo niršta. Jiems sunku mylėti tokį kankintoją, o pakeisti įvykių eigos dėl kokios nors priežasties (galbūt ir savo charakterio) jie negali. Taip nemalonių, slegiančių santykių grandinė nusitęsia toli į ateitį. Tuo tarpu kitas vaikas gali būti sukalbamas ir malonus iš prigimties. Nors šiuo atveju kartais pasitaiko ir savotiškas Stokholmo sindromas - pavyzdžiui, motina gali itin prisirišti prie savo kankintojo sūnaus,
- vaikas gimė nelabai gražus ir liguistas, o tėvai tikėjosi kažko visiškai priešingo. Arba vaikas apskritai kokiu nors kitu aspektu nepateisino tėvų svajonių ir įsivaizdavimų. Tai lyg ir menkai pateisinama priežastis mažiau mylėti savo vaiką, bet juk tėvai irgi tik klystantys žmonės, dažnai ir jauni, nepatyrę - jie irgi puoselėja nerealias viltis ir irgi nusivilia joms sudužus,
- tėvai labai norėjo berniuko, o gimė mergaitė - ir atvirkščiai. Tokiu atveju retsykiais net pasitaiko, kad tėvai vaiką auklėja lyg priešingos lyties asmenį, bet juk mergaitė vis tiek neišauga į berniuką, o berniukas - į mergaitę. Nelabai visa teisinga, bet taip pasitaiko - juk gyvenimas (jei norite - likimas) apskritai nebūtinai teisingas, ar ne?
Apskritai tėvų ir vaikų santykiai - vieni iš sudėtingiausių žmogaus gyvenime. Natūralu, kad jie gali būti įvairių lygmenų ir spalvų. Stenkitės negrįžtamai neįskaudinti savo vaikų ir mylėkite juos tiek, kiek pajėgiate. Už tos ribos kur nebepajėgiate - per jėgą ir nesibraukite. Gyvenimas - painus dalykas, kada nors tai supras ir jūsų išaugę vaikai.