Vieni – vaikai kaulija kepsnio, kitam jo nesukiši net su plaktuku. Mamos neriasi iš kailio ir šoka ant taburetės, kad tik prarytų kąsnelį: „Už mamytę, už tėvelį. O čia už močiutę“. Tačiau mūsų močiutės nelakstė paskui vaiką su šaukštu, vaikai nusitvėrę lašinių gabalą ar žiauberę duonos laigė po laukus kaip kumeliukai ir užaugo sveiki kaip ridikai. Dabar rūpinamės vaikų mityba, stengiamės jį subalansuoti, tačiau mus nugali mėsainis. Bet ar reikia kovoti? Gal mamos kiek nervingos?
Anot vaikų raidos centro specialistų, mityba yra jautrus reikalas, atskleidžiantis psichologines šeimos problemas. Per maistą yra manipuliuojama santykiais. Vaikas atsigriebia prieštaraudamas, jeigu mato, kad mamai labai svarbu prikimšti jo pilvą – jis mėgaujasi nervindamas mamą. Per maistą vaikas išsireikalauja daugiau dėmesio, kurio jam trūksta. Kai nevalgo – visi nerimauja, kai pavalgo – džiaugiasi.
Valgymo įgūdžiams susiformuoti svarbi emocinė vaiko raida nuo metų iki trejų - kai jis savarankiškėja. Tuo metu svarbu išmokyti naujų įgūdžių – gerti iš puodelio, teisingai laikyti šaukštą, leisti pačiam pasirinkti, ką norėtų valgyti. Kur darome klaidas? Paprastai mamos įpratusios aktyviai valgydinti mažylį – taip paprasčiau ir greičiau: paskiau nereikia skalbti suterštų drabužių, valyti apšnerkšto stalo. O metų vaikelis jau norėtų valgyti pats. Tegul netobulai, mūsų akimis, bet pats. Tegul apsidrabsto makaronais. Nuleiskime etiketo kartelę. Kaip taisyklė, vaikas puikiai išmoksta valgyti darželyje niekieno neverčiamas.
Įnirtingai maitinamas vaikas gali imti priešintis maitinimui ir tai gali tęstis keletą metų. Nes jis nepatyrė valgymo malonumo, buvo baramas valgant, turėjo ryti daugiau, nei norėjo. Net mažas vaikas turi pats nuspręsti, kada yra sotus. Labai svarbu, kad valgymas būtų malonus procesas. Dar vienas prastas įprotis – nuolatinis kramsnojimas. Jei iš nerimo kas pusvalandį vaikui kaišiosime po šaukštelį to ar ano, vaikas nepasisotins, bet ir mažiau valgys per pietus. O smaližiams turėtų būti aiški taisyklė: tik po valgio.
Ar mūsų apetitas yra genetiškai paveldėtas? Gal pati buvote nevalgi? Neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek kokiam žmogui reikia. Jei vaikas mažai valgo, tačiau svoris normaliai auga, matyt, gerai pasisavinamos maistingosios medžiagos. Medžiagų apykaita irgi dažnai paveldima: vienas valgo daug ir yra lieknas, kitam reikia nedaug, bet jis apkūnus. Paveldėtas gali būti ir požiūris į mitybą. Vaikas nesąmoningai gali prisiminti mamos dėl valgymo išgyventą nerimą - juk tai tam tikru laikotarpiu yra kone svarbiausia jos funkcija ir todėl jos požiūris į tai labai jautrus . Net jei vaikas sveikas, mamos vis tiek save kaltina, jog nesugeba skaniai paruošti.
Ne viena mama kreipiasi į gydytojus, dėl to, kad jos vaikas nevalgus. Gydytojai pataria tokioms mamoms duoti vaikui tai, ką jis mėgsta, tuomet valgys be jokios prievartos. Svarbiausia, kad valgytų neverčiamas ir nesipriešindamas. Tačiau, jei leisime rinktis, ar tai nebus ir vėl nieko vertos dešrelės ar traškučiai? Gydytojai pataria paskaičiuoti, kiek kalorijų yra traškučiuose – ogi jais išliktų gyva kokia viena Afrikos gentis. Palaipsniui galime plėsti valgiaraštį. Kai mažiau prievartaujame maistu, vaikas mažiau ir prieštarauja, juk nusibosta tas pats maistas. Verčiau noriai sušveista dešrelė, nei ašaros dėl mėsos maltinio.
Prievarta trikdo virškinimą. Noras kontroliuoti pjauna be peilio. Prieš vaiko valią sukištas maistas yra ne toks naudingas. Jei nerimaujate dėl vaiko sveikatos, ištirkite jo kraują, išnagrinėkite amžiaus, svorio ir ūgio proporcijos lentelę. Tenka pripažinti, kad daugelis vaikų su ryškiomis maitinimosi problemomis neturi jokių sveikatos bei svorio sutrikimų. Jei nerimaujate dėl sveikatos, maistą galima papildyti vitaminais, bet tai verčiau tegul nusprendžia vaiko gydytojas. Konfliktai dėl valgio labiau kenkia emociniam gyvenimui, sukelia elgesio problemų ateityje – gali tapti anoreksijos ar kitų nervinių ligų paauglystėje priežastimi.
Kelios maisto viliotinio taisyklės
Tarp valgymų turi būti 3-4 valandos. Kaloringi patiekalai ilgiau išbūna skrandyje.
Nelinksminkite, nežaiskite su valgančiu vaiku, nes lėčiau skiriasi skrandžio sultys.
Nemaitinkite per prievartą – susiformuos ilgalaikis neigiamas valgymo refleksas.
Naudokite gražias, spalvingas lėkštes – išvalgęs pamatys piešinuką ant dugno.
Dėkite nedidelę porciją – kad būtų malonu viską suvalgyti.
Neverskite valgyti sergančio vaiko. Duokite daugiau gerti.
Nemėgstamus produktus keiskite mėgstamais.
Jei mažylis nemėgsta mėsos – duokite žuvies. Ji lengviau virškinama.
Jei nevalgo raudonos mėsos, ją keiskite produktais, kuriuose yra geležies – pupos, burokėliai, razinos.
Išspauskite šviežių daržovių sulčių: burokėlis, morka, obuolys.
Vertingą produktą įmaišykite į maistą.
Košes gardinkite skanėstais: mėgstama uogiene, džiovintais vaisiais.
Jei valgo kaip žvirblis, į nedidelę porciją įdėkite grietinės ar kitų maistingų priedų.
Riebalai didina organizmo atsparumą, tačiau nepersistenkite.
Ruginė duona aktyvina žarnyno veiklą.
Prieš valgį pasiūlykite rūgščių sulčių, raugintų kopūstų, marinuotą agurkėlį, gabalėlį silkės - tai žadina apetitą. Neva
nemėgstantys mėsos vaikai, smagiai šveičia lašinius su raugintais kopūstais.
Pienas slopina apetitą.
Nedauginkite sriubos – mažame skrandyje liks daugiau vietos antram patiekalui.
Rytais vaikai prasčiau valgo, tad nekimškite, palaukite, kol nusipraus ar truputį pažais.
Nebarkite, kad visko nesuvalgė, o jei sušveitė visą porciją – pagirkite.
Nerodykite, kad jaudinatės dėl vaiko prasto apetito.