Mums užtenka, mes mokame taupyti, mūsų poreikiai nedideli ir mums gerai. Mūsų šeima laiminga. Aš sutinku: jei mes abu su vyru dirbtume nuo aušros lig sutemos ar išvažiuotume padirbėt į užsienį, gyventume materialiai geriau, gal ir namą turėtume (jo sąžiningai Lietuvoje dirbant, neimant paskolų įsigyti neįmanoma). Neįmanoma, bet ir nereikia, jei negali sau to leisti. Yra kas gali - tegu.
Mes gyvename pagal savo išgales, bet mes visada kartu. Ir tikrai nemanau, kad mūsų vaikai būtų laimingesni, jei mes retkarčiais pasirodytume, papiltume pinigų, paplepėtume 7 minutes ir vėl dingtume. O dabar mes bendraujame kasdien ir gana daug, vieni apie kitus viską žinome ir nė su vienu vaiku nebuvo jokių bėdų.
Dabar sūnus jau studentas, tačiau kol dar mokėsi vidurinėje, nebuvo atvejo, kai nežinočiau, kur jis yra, kad nepraneštų, jei vėluos, nors aš to visai nereikalaudavau. Matyt, taip žmogui įaugę į kraują, kad taip, o ne kitaip reikia elgtis. Mes kartu lankome renginius, keliaujame po Lietuvą, kartu aptariame visus reikalus.
Esmė viso to - kad kažkas šeimoje vis tiek turi pasiaukoti. Namai neturi būti tušti, vaikai negali lakstyti su raktais po kaklu, jų namuose turi laukti, turi laukti žmogus (gali tai būti ir tėtis, nebūtinai mama), turi laukti pietūs, vakarienė, žodis: „Kaip tau šiandien sekėsi?“
Tada vaikai nori grįžti namo, juos namai traukia, jie nenori valkiotis kažin kur, jiems nereikia skambinti į vaikų linijas. Nors aš, gink Dieve, nesijaučiu auka, randu veiklos ir mielų širdžiai užsiėmimų ir namuose, bet materialiai šeimai žymiai sunkiau. Bet čia jau reikia pasirinkti, kas kam svarbiau: ar materialinė gerovė ar laimingi sveiki vaikai.
***
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“. Savo istorija ir patarimais kviečiame dalytis ir jus. Laiškų iki gegužės 13 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt. Redakcijos vertinimu, geriausi tekstų autoriai bus apdovanoti Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ 500 Lt, 300 Lt ir 100 Lt dovanų čekiais.