Tu taip užaugai, nors, atrodo, dar visai neseniai buvai mažutis mano angelėlis. Nepyk, mylimas sūnau, kad kartais visiškai be reikalo buvau tau per reikli. Norėjau, kad tu būtum tobulas, reikalavau iš tavęs per daug, labai norėjau, kad nedarytum klaidų. Tada nesupratau, kad tavo gyvenimas ir yra tavo.
Atleisk, mylimas sūnau, kad subardavau tave, kai norėjai vaikiškai išdykauti, vaikiškai džiaugtis gyvenimu - tada tavo akyse sužibėdavo ašaros. Atleisk, kad ne visada vakarais skaitydavau tau pasakas, nes mano nuovargis tuomet būdavo stipresnis už tavo prašymą. Atleisk man, kad dažnai nepagalvodavau, koks tu mažutis ir kaip tau reikia motinos meilės, kai vergdavai, o aš, skubėdama į darbą, palikdavau tave. Šiandien tu užaugai, o tų dienų neįmanoma sugrąžinti.
Mūsų išsiskyrimo laikas tapo sunkiausiu mano gyvenime išbandymu. Kiekvieną dieną, minutę, akimirką galvoju apie tave. Nors mes nesame kartu, tačiau mano širdis, mano meilė priklauso tau, mano sūnau.
Suprantu, mano angele, kad tie metai ir tau labai sunkūs, jie pilni sudėtingų išbandymų ir skausmo - tu turėjai užaugti ir tapti brandus ankščiau nei kiti vaikai, priimti sprendimus, kuriuos net suaugusiems per sunkus priimti, o tu, būdamas dar vaikas, turi tai spręsti. Tokią tau užduoti davė likimas.
Mano sūnau, didžiuojuosi tavim, kad esi toks stiprus. Tačiau kartais jaučiuosi tokia bejėgė. Nors dėl tavęs, kad tik tu būtum laimingas, galėčiau šimtą kartų numirti, bet, kaip bebūtų skaudu, tavojo gyvenimo negaliu pakeisti... Gyvenimas stipresnis už mane, mano mylimas sūnau.
Šiandien gyvenu prisiminimais, kaip tau išdygo pirmasis dantukas, kaip tu ištarei pirmuosius žodžius, žengei pirmuosius žingsnius, ar kai man pasakei: „Mamyte, jeigu dar kartą gimčiau, norėčiau, kad tu būtum mano mama, nes myliu tave“.
Ačiū tau sūnau už šį stebuklą, kurį man dovanojai. Ačiū tau už tas stebuklingas dienas, kai mes buvome kartu, gyvenome ant jūros kranto, kai ant smėlio piešėme piratų laivus, kaip kopose žaidėme su tavo mylimu šuniuku, o saulei leidžiantis tavo kambarėlyje vaidindavome šešėlių teatrą. Tai buvo stebuklingai nuostabus laikas.
Mylimas mano sūnau, nors šiandien tavęs nėra kartu su manimi, bet mano meilė, motinos meilė, visuomet su tavimi. Ačiū tau - tai tu mane išmokei mylėti besąlygine meile. Kiekvienas įvykis tavo gyvenime yra pats svarbiausias, nesvarbu, sūnau, jis geras ar ne. Visiškai nesvarbu, nes myliu tave tokį, koks esi. Visiškai nesvarbu, kad tu klysti. Juk gyvenimas - nesibaigianti mokykla, o kiekviena diena - tai egzaminas.
Labai norėčiau, kad gyvenimas man dar kartą padovanotų stebuklą, ir mes vėl galėtume būti kartu, kad rytais girdėčiau tavo juoką, kai tu pabudęs žaidi su šuniuku, kad vėl galėčiau tau kepti blynelius-širdeles. Norėčiau, kad būtume kartu, o tą išsiskyrimo laiką prisimintume kaip baisų sapną, baisią pasaką su laiminga pabaiga.
Mano sūnau angelo vardu, tu esi didžiausia dovana, kurią man gyvenimas galėjo padovanoti, be tavęs jis būtų tuščias ir beprasmis. Gatvėje skambant vaikų juokui girdžiu tavąjį, kai išgirstu vaiką šaukiant mamą, akimis žmonių minioje ieškau tavęs - gal tu mane šauki...
Pasiilgau tavęs mano mylimas sūnaus angelo vardu,
su meile tavo mama
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“. Savo istorija ir patarimais kviečiame dalytis ir jus. Laiškų iki gegužės 13 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt. Redakcijos vertinimu, geriausi tekstų autoriai bus apdovanoti Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ 500 Lt, 300 Lt ir 100 Lt dovanų čekiais.