Antrąją savaitę po gimdymo kai kurias moteris apima liūdesys, pyktis, vienišumo jausmas (manoma, kad taip jaučiasi 50-85 proc. pagimdžiusiųjų). Moteris tarsi nemyli kūdikio, kurio taip laukė, ji jaučiasi sutrikusi, nesusigaudo savo jausmuose. Kartais jai atrodo, jog ji net nekenčia kūdikio, kuris ją „suvalgo“ tarsi vampyras ir dvasine ir fizine prasme - ir dėl tokių jausmų ją slegia kaltė. Moterys sako besijaučiančios taip, tarsi jų trapius pečius būtų užgulusi neįveikiama našta: kūdikis spiegia, reikia kiaurą parą aplink jį tupinėti, gyvenimas tampa nesibaigiančiu rūpesčiu. Moters gyvenimas tarsi baigėsi, kai prasidėjo jos vaiko gyvenimas. Kodėl taip nutinka?
Dažnai laukdama kūdikio būsimoji mama susikuria idealizuotą vaizdą: kokia šventė ištiks jos šeimą, vaikelis bus vienas džiaugsmas, svajoja, kaip ji augins, puoš ir žais su juo. Tačiau realybė pasirodo kiek kitokia: mažas kūdikis reikalauja nuolatinio dėmesio. Plius neretai moteris pasijunta vieniša, nes dažnai visi darbai gula jos, dar nespėjusios atsigauti po gimdymo. Visi išlekia į darbus, o ji lieka viena namuose. Natūralu, kad dideli pasikeitimai neprimena jos buvusio gyvenimo, kai galėjo gyventi vien sau ir vyrui. Tačiau panašius jausmus patiria kone kiekviena mama - tai nėra depresija. Greitai moteris su tuo susidoroja – pripranta prie naujo ritmo, įsijungia apsaugos mechanizmas, ji išmoksta pailsėti per trumpą laiką, intuityviai ima suprasti, ko nori jos kūdikis.
Kodėl gi kai kada moteris apninka depresija? Kai kurios moterys nesugeba prisitaikyti prie naujų sąlygų ir situacija ima vis prastėti, atrodyti vis sudėtingesnė. Neretai tai nutinka moterims, turinčioms neišspręstų vidinių problemų. Gimdymas - didelis stresas, todėl ir įvairius skaudulius gali iškelti į paviršių. Tai gali įtakoti seniai pamiršta vaikystė - gal moteris tada nesijautė mylima ir saugi dėl besipykstančių tėvų, gal matė prastą klimatą šeimoje, gal motina jai kartojo, kad „motinystė – tikras pragaras. Jei būčiau žinojusi, kaip sunku, būčiau tavęs negimdžiusi“. Juk išties motinystė – nelengvas darbas ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Kitas kraštutinumas - jei augai kaip egoistė, jei manei, kad visas pasaulis turi suktis tik aplink tave - besąlygiškai mylėti savo vaiką iš pradžių gali būti sunki užduotis.
Pagimdžius moters savijautą, nuotaikas veikia ir hormonų pokyčiai. Tad nieko nuostabaus, kad kurį laiką moteris jaučiasi tarsi nuolatiniame PMS. Tačiau depresija po gimdymo nėra normali būsena. Juk gimdymas - ne patologija, ne liga, o normalus, nors ir svarbus įvykis moters gyvenime. Kaip gi lengviau susitvarkyti su negatyviomis nuotaikomis, jei tokios ima apnikti ir gresia tapti įkyriomis?
Nesusikraukite visų rūpesčių ant savo pečių. Jei labai sunku, pasakykite apie tai kitiems. Jeigu nesusidorojate su savo emocijomis ir matote, kad tai gali pakenkti kūdikiui ir šeimai, sakykite apie tai, ieškokite pagalbos. Lietuvoje dar dažnas požiūris, kad kūdikis tėra vienos mamos reikalas, kad motinystė – tai joks darbas. Tačiau normalus žmogus negali ir nenori visiškai izoliuotis nuo visko ir susitelkti tik į vaiką. Vyras išeina į darbą, o naujokė mama lieka dienų dienas viena su kūdikiu - taigi gali jaustis išmesta už visuomenės borto. Labai verta padėti pastangų tam, kad vaiko priežiūra kiek įmanoma būtų bent kiek pasidalyta su kitais šeimos nariais: vyru, močiute, anyta. Nelaukite, kol artimieji susipras, kaip jums sunku - verčiau racionaliau suskirstykite jiems darbus. Klaidinga manyti, kad turite su viskuo susitvarkyti pati ir dar visą naktį nemiegoti. Paprašykite pagalbos, tegul ir pačios paprasčiausios: tegul vieni jums atneša maisto, kiti pabūna su vaiku kelias valandas, treti išleidžia jus su vyru į vakarėlį ar teatrą, arba jus vieną į kirpyklą. Organizuokite sau malonaus poilsio valandėles ir nesukite sau galvos, ką pagalvos kiti, nejauskite kaltės, kad štai kūdikis kurį laiką liko be mamos.
Pagimdžiusi vaiką jūs nemirėte. Gyvenimas turi tęstis, o moteris su kūdikiu - gyventi pilnavertį gyvenimą.
Sunkesnėmis minutėmis atsiminkite: viskas, kas sunku, turi pabaigą - taip pat ir mažas kūdikis augs, taps savarankesnis. Jeigu vis tiek jaučiatės labai prastai, nebijokite kreiptis į specialistus - uždelsta depresija gali tik dar labiau sukomplikuoti situaciją. Iš tiesų susirūpinti reikia tada, kai atsiranda šie požymiai: jei po gimdymo maždaug mėnesį moteris didžiąją laiko dalį ašaroja, nesirūpina nei savimi nei vaiku, nesidžiaugia juo, kalba apie tai, kokia ji netikusi motina ir net galėdama pailsėti, pamiegoti - neužmiega.