Kišenpinigiai – duoti ar neduoti?

Kišenpinigių vaikui reikia duoti. Duoti paprastai, be didelės pompastikos, nes tai nėra dovana ar malonė – vaikas neturi jaustis labai dėkingas už tokią „malonę“. Kišenpinigių nereikėtų painioti su pinigais, skirtais pavalgyti mokykloje. Tai – papildoma dalis, skirta saviems poreikiams, kuriuos vaikas gali leisti kaip nori. Jeigu duosime tik valgymui, vaikas mokykloje nevalgys, o taupys. O juk svarbu, kad jis pusdienį nebadmiriautų.

Kišenpinigiai - tai pajamų dalis, priklausanti jūsų šeimos nariui – vaikui. Taip parodome pagarbą – jis yra lygiavertis. Juk jis dar negali dirbti, bet iš esmės pluša mokykloje – tai ne tiek jo darbas, kiek pasirengimas ateičiai. Geriausia tiksliai nustatyti, kokia dalis maistui, o kokia – kišenpinigiai. Pradinukų mokytojos teigia, kad vaikai, gaunantys kišenpinigių, jaučiasi užtikrinčiau, labiau pasitiki savimi.

Kaip elgtis mums, suaugusiesiems, kad vaikų nelepintume, nežemintume ir nešantažuotume pinigais? Šeimos specialistų nuomone, pinigais negalima atsilyginti už gerus pažymius ar atliktą namų ruošą – pažymiai nėra prekė, tokiu būdu jie skatinami mąstyti, jog gyvenime viskas yra siejama tik su pinigais. Taip pat neteisinga kišenpinigiais kompensuoti bendravimo su vaiku trūkumo, stengiantis įgyti prielankumą.

Geriausia duoti vienodą sumą kišenpinigių tuo pačiu metu, pavyzdžiui, pirmadienį. Kiti duoda kartą per mėnesį. Kai pinigai duodami ne kasdien, vaikas mokosi planuoti išlaidas, taupyti, paskirstyti, kad pakaktų savaitei. Kokią sumą duoti vaikui, nusprendžia tėvai - juk tai priklauso nuo šeimos pajamų. Bet suma neturi būti tokia maža, kad išeitų tik mažmožis ir jos nepakaktų savaitei. Dažniausiai pradinukams savaitei duodama 10 litų (visiškai nepriklausomai nuo šeimos finansinės padėties), paaugliui – 20-30 litų. Jei auginami panašaus amžiaus vaikai, gerai būtų kišenpinigius duoti tokius pačius. Kai vaikų amžius labai skiriasi, kitokie ir poreikiai. Vyresniam tenka duoti daugiau. Mažylį galima paguosti, kad jis gaus daugiau, kai jam bus tiek pat metų. Turėdami pernelyg daug pinigų mažiukai neišmoks jų branginti, apdairiai išleisti.

Ar kontroliuoti vaiko kišenpinigius? Galima pasidomėti, kur vaikas išleidžia pinigus, bet nevalia jo kritikuoti ar sakyti, kad švaisto pinigus niekalams. Jūsų akimis tie dalykai beverčiai, o jam – svarbūs. Vaikai tvarkosi su pinigais pagal savo išmanymą, kol patys pasimoko iš savo klaidų. Patarti galima tik tada, kai prašoma jūsų patarimo. Tačiau jeigu vaikas išleis savaitės kišenpinigius per pirmą dieną ir vėl ims prašyti - duoti nedera. Svarbu priminti taisyklę: pinigus gausi sutartą dieną, po savaitės. Taip vaikas ims gerbti taisykles, mokysis planuoti išlaidas, suprasti daiktų vertę. Nereikėtų duoti pinigų ir į priekį, tarsi skolon, kai vaikas nori didesnio daikto. Tegul mokosi kantrybės – daiktai gali palaukti. Juk išleidę savo algą, neprašote darbdavio sumokėti dar vieną atlyginimą.

Kokia nors proga vaikams reikėtų parodyti, kaip patys planuojate šeimos biudžetą, kiek skiriate maistui, kiek mokesčiams, o kiek atidedate taupymui. Jausdami tėvų pasitikėjimą vaikai stengiasi jų nenuvilti. Jeigu šeimos biudžetas vaikui bus visiška paslaptis, jis gali nesuvokti situacijos: reikalauti geresnių daiktų, kurių neišgalite nupirkti, prašyti penktos batų poros. Jei tenkinsime tokius kaprizus, vieną dieną pakliūsime į savo pačių neatsakingumo, silpnavališkumo spąstus. Jei paauglys svajoja nueiti į Lady Gagos koncertą, į kurį bilietai kainuoja 300 litų, turėtų bandyti taupyti, pats užsidirbti, susitaikyti su tuo, kad kelis mėnesius atsisakys kitų pirkinių ar pramogų (vis dėlto, jei vaikas tikrai stengėsi, taupė, trūkstamą sumą galima pridėti). Visai neblogai suteikti vaikui banko kortelę, skirtą specialiai vaikams. Į ją kas savaitę galima pervesti sutartą sumą - taip vaikas įgys ir negrynųjų pinigų valdymo patirties. Įgyti pinigų valdymo ir jų srautų patirties - tegul ir labai menkų, vaikiškų - vaikui labai naudinga. Labai sveika įgyti pojūtį, kad jis pats valdo pinigus, o ne atvirkščiai.