Teisėja, advokate dirbusi G. Venclauskaitė yra tapusi tikru Šiaulių simboliu. Kasdien bent porą kartų ji pereina pėsčiųjų bulvaru. Smulkutė moteris išsiskiria sparčiu žingsniu ir eina net nesiramsčiuodama lazda – ją nešasi rankoje.
Aktyviai ilsėtis ją įpratino tėvas – žymus advokatas, Šiaulių burmistras, pirmojo Lietuvos steigiamojo Seimo narys, kultūros mecenatas Kazimieras Venclauskis.
Vasarojant Palangoje šeimos galva dažnai išsivesdavo būrį vaikų pasivaikščioti.
Visi traukdavo pajūriu iki pat Šventosios, o grįždavo į namus pušynais. „32 kilometrai”, – atstumą iki šiol prisimena G. Venclauskaitė.
Įprotis judėti išliko ir bėgant dešimtmečiams. Šiaulietė iki pat 88-ojo gimtadienio žiemą stebindavo miestiečius čiuožinėdama ant ledo pačiūžomis, slidinėdama.
Garsaus filosofo Vydūno krikštaduktė G. Venclauskaitė juda ir tuomet, kai niekas jos nemato – visą gyvenimą kas rytą ir vakarą daro mankštą.
„Jei vakare užtrukau svečiuose ir nebeturiu jėgų, keliuosi sportuoti naktį. Sau nuolaidų nedarau, nes žinau – vos tik liausiuosi judėti, po kelių dienų bus viskas”, – aiškino šiaulietė, įsitikinusi, kad nuolatinis judėjimas yra jos energijos šaltinis.
Maistui neišranki ilgaamžė mėgsta vienintelį vaisių – obuolį, vienintelę daržovę – bulvę. Tačiau nė dienos negali tverti be saldumynų.
„Per parą suvalgau po pusantros plytelės juodojo šokolado: plytelę – dieną, pusę plytelės – naktį.
Žinau, kad negalima, tačiau labai jį mėgstu. Jei nesuvalgau gabalėlio šokolado, jaučiuosi kaip nenusipraususi”, – mirktelėjo juokdamasi senolė, kuriai gardžiausias gėrimas – uogiene paskanintas vanduo.
Visą gyvenimą teisininke dirbusi moteris taip neatvirauja susitikusi su savo krikštatėvio Vydūno sekėjais. Mat G.Venclauskaitės krikštatėvis buvo vegetaras, sveiko gyvenimo propaguotojas. Jo sekėjų apie sveiką mitybą ir ilgaamžiškumo paslaptis kamantinėjama neišsiduoda: „Meluoti nenoriu, o teisybės nesakysiu.”
Nusilpęs regėjimas atėmė iš senolės vieną didžiausių malonumų – skaityti knygas.
Ilgaamžė dar perverčia laikraščius, bet nuotykių knygų skaityti jau nebegali – liejasi raidės.
Tačiau šiaulietė turi kitą aistrą – lošti kortomis. „Tai geras žaidimas, ypač vyresniems žmonėms – gerina atmintį, padeda susikaupti, be to, malonu praleisti vakarą. Deja, mano amžiaus žaidėjų mažėja – vienas po kito iškeliauja pas Aukščiausiąjį”, – atsiduso moteris.
Energija stebinanti G. Venclauskaitė per 2011 metų Europos krepšinio čempionatą nesitraukė nuo televizoriaus – sirgo už Lietuvos rinktinę.
Aistra šiam sportui šiaulietė užsikrėtė seniai. Ji dar mena 1939-ųjų Europos čempionatą Kaune.
Kuo žavi krepšinis, senolė negali tiksliai pasakyti, nes jai patinka ir kitos sporto šakos. „Svarbiausia – kad būtų daug judėjimo, nes pati negaliu nustygti vietoje. Man gražus ir šachmatų sportas, bet prie lentos nusėdėti – ne mano charakteriui”, – juokėsi G. Venclauskaitė.
Šimtojo gimtadienio šventę jau suplanavusi ilgaamžė pripažino visą gyvenimą švenčianti labai kukliai – alkoholio upės nesilieja.
Paprašyta pasakyti ilgaamžiškumo ir geros sveikatos receptą ilgaamžė šiaulietė nusišypsojo: „Tai tikriausiai gera nuotaika. Niekada nesu buvusi blogo ūpo.”
Neseniai šimtąjį gimtadienį atšventęs Daržininkų kaimo (Varėnos r.) gyventojas V. Verseckas įsitikinęs – šimto metų sveikas jis sulaukęs, nes visą gyvenimą valgęs lašinius.
„Valgiau visokius – sūdytus, rūkytus, virtus. Dabar jau rečiau jų paragauju. Bet senatvėje pamėgau saldumynus”, – sakė šimtametis.
V. Verseckas taurelės kilnoti nemėgo, tačiau iki pat šešiasdešimties metų nemažai rūkė.
„Turbūt laiku mečiau, kad dar gyvenu”, – svarstė V. Verseckas.
Pas gydytojus dzūkas lankėsi retai. Tik kartą, kai surietė radikulitas, gulėjo ligoninėje.
Jo duktė Jadvyga Nacevič prisiminė, kaip 2006 metais Vilniuje gydytojai išsamiai ištyrė jo sveikatą ir nusistebėję idealiu kraujospūdžiu davė garantiją dar penkiolikai metų.
Iki šiol V. Verseckas laikraščius skaito be akinių. Nors klausa gerokai susilpnėjusi, labai mėgsta klausyti radijo, o televizorių retai įsijungia.
Dvi žmonas ir du savo vaikus jau palaidojęs šimtametis džiaugiasi, kad jį dažnai aplanko ir pasikeisdami globoja ne tik likę vaikai, bet ir vaikaičiai, provaikaičiai, o neseniai sulaukė ir proprovaikaitės.
Galimybe pasirūpinti šeima vis dar džiaugiasi alytiškė A. Jančorienė – ji dažnai paruošia pietus ne tik sau, bet ir kartu gyvenančios dukters šeimai.
„Mėgstu valgyti riebiai, rūgščiai ir saldžiai. Tikras skanėstas – virtos bulvės su raugintų kopūstų salotomis, pagardintos svogūnu ir aliejumi.
Bet druskos visada privengiau. Maistą sūdau tik vos vos”, – pasakojo šimtametė.
Jos dukra Laimutė Šiušienė (69 m.) prisimena, kad nuo vaikystės iki šiol taip ir nepasikeitė tradicinė vakarienė – pieniška sriuba.
O per pusryčius šimtametė būtinai išgeria nemažą puodelį saldintos ir pienu balintos kavos.
Tris sūnus ir dukterį užauginusi moteris sulaukė dešimties vaikaičių ir aštuoniolikos provaikaičių. Jiems per kiekvienas Kalėdas dovanoja pačios numegztas dovanas.
Išsaugojusi puikią atmintį, prisimenanti dukters klasės draugų vardus ir nuolat jais besidominti A.Jančorienė prieš metus pradėjo skųstis silpnėjančiu regėjimu.
Tačiau megzti nenustojo.
„Mama labai tvirto charakterio. Visą gyvenimą buvo darbštuolė ir optimistė. Vieną darbą baigia – kitą pradeda.
Draugų ji neieškojo ir dabar neturi, nes yra be galo atsidavusi šeimai. Manau, iš to ji ir semiasi didžiausios stiprybės. Gal ir genai dovanojo ilgą amžių”, – svarstė jos duktė L. Šiušienė.
A. Jančorienės seseriai Marytei šimtas metų sukaks rugpjūtį. Broliui Jonui dabar – 96-eri, o jauniausiai seseriai Birutei – 84-eri.
Panevėžietis dvasininkas P. Kuzmickas, paklaustas, kokia jo ilgo gyvenimo paslaptis, atsako paprastai: „Daug fiziškai dirbau, niekada negėriau ir nerūkiau.”
Čia pat jis pasitaisė, kad vis dėlto teko kartą gyvenime, dar jaunystėje, išgerti vieną degtinės taurelę. Nemaža ta taurelė buvo. O gerti ją reikėjo su saugumiečiu, kuris dvasininką tardė.
Bendradarbiauti su sovietiniu saugumu atsisakęs P. Kuzmickas buvo išvežtas į Vorkutos lagerį. Ten praleido septynerius metus.
Lageryje kunigas kalėjo kartu su garsiu Rusijos rašytoju disidentu Aleksandru Solženicynu.
Per P. Kuzmicką, ėjusį administracijos patalpų sargo pareigas, A. Solženicynas į laisvę perduodavo savo kūrybos rankraščių.
Lageryje dėl vitaminų stokos ir menkavertės mitybos P. Kuzmickas prarado dantis. Rimtesnių ligų per gyvenimą neturėjo.
„Valgiau viską – nieko neatsisakydavau.
Teko ir pabadauti. Lageryje būdavo taip, kad valgyti negaudavau ir tris paras”, – prisiminė senolis.
Šimtmečio ribą peržengęs dvasininkas tebeskaito knygas.
Kartais net be akinių. Dar prieš metus jis nužingsniuodavo kelio gabalą iki turgaus, pats nusipirkdavo mėgstamų produktų.
„O dabar kartais skauda koją ir ranką. Nieko nepadarysi, amžinai sveikas nebūsi”, – kalbėjo ilgaamžis.