Mūsų svajonė buvo, kad dukra nors kiek galėtų pavaikščioti, o josios - kad galėtų lankyti mokyklą.
Kai mano dukrytei buvo šešeri metukai, buvome ją nuvežę net pas Amerikos gydytojus.
Ir tik nuostabių žmonių dėka dabar mergaitė savo kojomis gali liesti žemę.
Mažas žmogutis negali būti laimingas apsuptas tik savo šeimos narių. Juk vaikui reikia bendravimo su kitais vaikais, jis turi susirasti savų draugų.
Svajonė išsipildė – dukra galėjo lankyti mokyklą. Deja, mokykla buvo labai toli nuo namų - kas savaitę vežiodavau ją iš Varėnos rajono į Kauną ir atgal. Dėl to mums buvo labai sunku finansiškai - visus pinigėlius skirdavau benzinui, kad tik galėčiau parsivežti savo dukrą į namus. Būdavo tokių dienų, kad ir valgyti neturėdavome ko.
Tačiau viskas buvo gana gerai (kiek gali būti gerai tokioje situacijoje?), kol prieš kelerius metus pastebėjau, kad dukros elgesys smarkiai pasikeitęs.
Visokiais būdais bandydavau dukros klausti, kas nutiko, bet ji vis teigdavo, kad viskas gerai. Po to dėl savo mergaitės elgesio pradėjau aiškintis mokykloje - man atsakė, kad jokių problemų nėra, esą ji labai gera mokinė.
Ir tik tada, kai jai pradėjo siaubingai slinkti plaukai, o kraujo spaudimas pakildavo iki 200, supratau, kad vyksta tikrai negeri dalykai.
Visą tiesą man papasakojo dukters klasės draugai. Paaiškėjo, kad prie mano neįgalios dukros viešai seksualiai priekabiauja kita mergaitė – ima jos kelnaites, lenda bučiuotis, liečia krūtis ir apatinę kūno dalį. Kiti vaikai tik juokiasi ir vadina mano dukrą lesbiete. O mano dukra tik verkia, nenori prisileisti prie savęs tos mergaitės, net į tualetą negali viena nueiti.
Sveiku protu nesuvokiama: mergaitė negali apsiginti, tačiau mokytojai visa tai matydami nueina į šalį, nes bijo užsitraukti direktoriaus nemalonę.
Kai apie visa tai sužinojau, man žemė iš po kojų pradėjo slysti. Kai dukros paklausiau, kodėl nieko nepasakė man, išgirdau – ji tiesiog labai norėjo mokytis.
Savaime aišku, visa tai labai atsiliepė mano dukros mokslui, sveikatai ir dvasinei būsenai.
Apie šią situaciją bandžiau pasikalbėti su mokyklos direktoriumi, auklėtojomis. Man pasakė, kad jie nenori imtis jokių priemonių, kad apsaugos prie mano dukters nepastatys.
Negana to, direktorius dar ir nenorėjo leisti mano neįgaliai dukrai baigti dvylikos klasių.
Šokiruota paskambinau švietimo ir mokslo viceministrui ir pasakiau: jeigu mano dukrai neleis baigti 12-os klasių, aš jų ministerijoje iš savęs padarysiu gyvą fakelą dėl vaiko gerovės. Aišku, jie mano dukrai mokslus baigti leido.
Tačiau ši istorija paliko ne tik žaizdų, bet ir klausimų. Ar mes tikrai gyvename teisinėje valstybėje? Ar tikrai visiems vaikams garantuojamas nemokamas mokymasis? Ir kur tie milijonai, skirti neįgalių vaikų integracijai?
Sveiku protu nesuvokiama: kaip mokykla negalėjo neužkirsti kelio tam seksualiniam priekabiavimui? Jie privalėjo ir privalo padaryti taip, kad kiekvienas vaikas mokykloje būtų saugus.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“. Redakcijos vertinimu, geriausi tekstų autoriai bus apdovanoti Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ 500 Lt, 300 Lt ir 100 Lt dovanų čekiais. Nugalėtojas paskelbsime trečiadienį, gegužės 16 d.