***
Dar paauglystėje buvau labai padūkusi mergaitė. Gerdavau, rūkydavau, mušdavausi su berniukais, problemos su policija – kaip ir įprasta paauglystės laikotarpyje. Mokykloje nuolat brukdavo, jog jei nesimokysite, nieko nepasieksite. Vasaras praleisdavau dirbdama, kad kitiems mokslo metams turėčiau už ką nusipirkti gražesnių drabužių, nes juk nesinori atrodyti blogiau nei tavo klasės draugės. Maniau, jog materialūs dalykai yra didžiausios vertybės, o žmonių tikslas - konkuruoti. Viso to priežastis buvo ta, jog nesupratau, kokia yra gyvenimo prasmė.
Taigi, vasarą, būdavo, darbuojuosi kaime, rudenį – mokykloje. Jaučiausi pavargus nuo tokio gyvenimo būdo. Dažnai klausdavau savęs: „Kokia gyvenimo prasmė? Ar tai ir yra, dėl ko mes gyvename?“ Jei taip, tai jau norėčiau greičiau ir nusibaigti. Draugai – panašaus likimo ir smegenų kiekio, išskyrus svaigalus, nieko daugiau ir negalėdavo pasiūlyti. Negaliu sakyti, jog nebuvo įdomu įvairūs sportiniai užsiėmimai, būreliai, tačiau tėvai versdavo daugiau žiūrėti mokslus. Visiškai nesidomėjau sveika gyvensena. Valgiau, ką padarydavo mama, o tokios, kaip sveikos mitybos, maisto derinimo lietuviškoje virtuvėje, deja, nerasta.
Vieną dieną grįžusi po pamokų atsisėdau su broliu pietauti. Įsidėjau į lėkštę du cepelinus, užsipyliau grietinės ir spirgučių padažo, buvau besiruošianti juos kuo greičiau sudoroti, nes dar puode buvo ką kartoti. Tačiau brolis kreivu žvilgsniu mane nužvelgė ir tarė: „Žinai, man nėra gaila, bet pasižiūrėk, sese, kaip tu atrodai. Gal geriau tu jų nevalgyk!“ Pasijautus be galo įžeista, nubėgau į savo kambarį, nusirengiau visiškai nuogai prieš veidrodį ir pradėjau bliauti.
Verkiau ne todėl, kad brolis pasakė tiesą (suvokiau ir pati, jog nekaip atrodau), bet verkiau todėl, jog tikrai nemylėjau savęs. Mano veidas buvo kaip tie du riebūs cepelinai, tik vietoj padažo buvo „uždrėbtas“ padažas su jaunatviniais spuogais, kurių gydymui išleisdavau beveik visus savo uždirbtus pinigus, nors ir jokio teigiamo poveikio nebuvo. Žvelgiant žemyn – ant pilvo kabojo „gelbėjimosi ratai“, o sėdynė krutėjo jos net nekrutinant. Sukaupus visą ryžtą, nubraukiau krokodilo ašaras ir pasakiau sau: „Justyte, jei tu save myli – keiskis tuojau pat.“
Štai nuo šios akimirkos ir prasidėjo mano kelias į sveiką gyvenseną. Rytiniai ir naktiniai lakstymai, sportavimas savadarbiame sporto klube... Kadangi nelabai išmaniau, kas yra sveika mityba, tai valgydavau tik ryžių trapučius, sojos dribsnius, jogurtą ir obuolius. Aišku, tokie gyvensenos pokyčiai per labai greitą laiką padėjo man atsikratyti nereikalingų kilogramų, bet ne jaunatvinių spuogų. Tada supratau, jog kažką darau ne taip. Pradėjau skaityti literatūrą apie netradicinę mediciną, natūralią gyvenseną, organizmo valymą ir pan. Naršydama internete suradau Lietuvos sveikuolius, pirmą kartą išsimaudžiau žiemą per „Ruonių“ šventę ir rimtai „užsikabinau“.
Supratau, jog čia aš galiu rasti daug gyvų pavyzdžių, kurie man padės siekti savo tikslų. Ir esu be galo dėkinga visiems tiems žmonėms, kuriuos sutikau ir kurie taip mane globojo, mokė, negailėjo patarimų tam, kad suvokčiau, jog sveikata – brangiausiais turtas, kurios nenusipirksi „Euro“ vaistinėje ir joks gydytojas tau kaip grikių košės jos neįkrės. Mes patys susikuriame savo ligas, tad patys ir gydykimės. Prisiimkime atsakomybę, tada nereikės nieko kaltinti, jog išrašė ne tuos vaistus, ar ne tą organą nupjovė.
Šie pokyčiai nulėmė ir mano studijų kryptį bei gyvenamąją vietą. Norėjau būti kuo arčiau jūros, vietų, kur vyksta didžiausios sveikuolių šventės. Taip žingsnis po žingsnio ir įsisukau į sveikuolišką sūkurį, kuriame vis dar sukuosi.
Žinoma, tokie mano ekstremalūs pokyčiai privertė sunerimti mano tėvus, artimuosius, draugus, bet aš tvirtai buvau pasiryžusi eiti iki galo. Ir esu dėkinga jiems už viską: už tai, kad smerkė, už tai, kad šaipėsi ir vadino beprote, sektante ir pan. Tačiau jei ne jie, galbūt aš dabar nebūčiau tuo, kuo esu. Jie man padėjo „augti“ tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Vieni kritikavo, kiti palaikė. Tie, kurie kritikavo, dabar klausia patarimo sveikos gyvensenos klausimu. Ir daliniesi. Nemanau, jog būtų teisinga nusigręžti ir sakyti - pats ieškok, kodėl aš turėjau tiek vargti? Nors, kai tu pats ieškai, iš klaidų gali pasimokyti. Tada kitaip vertini ir įgytas žinias.
Aš manau, jog šiais laikais mums labai trūksta tolerancijos, vertinant vieniems kitų nuomones. Nesakau, jog šis kelias, kuriuo aš einu, yra teisingiausiais, bet kad teisingas man – tą aš jau žinau. Bet kaip tu sužinosi, ar tinka tau, jei neišmėginsi? Čia tas pats, kaip pasakoti, kokio skonio yra obuolys. Man jis gal bus saldžiai rūgštus, o kitam – saldus.
Gaila, bet dauguma švenčių yra tokios nuvalkiotos ir kartais net bereikšmės, bet stengiuosi neatsiskirti per daug nuo visuomenės. Yra lengva imti ir išeiti į mišką, graužti morką, medituoti ir dėl nieko nesukti galvos. Bet kas iš to?! Kur tada gyvenimo prasmė?! Jei aš gavau tokį sąmoningumą ir laiku susivokiau, kiek svarbi yra sveika gyvensena individui, tai reiškia, ne be reikalo. Juk kiškiams ir paukšteliams nepasakosi, kas sveika, o kas ne, ir nebūsi pavyzdžiu, nes jie geriau išmano gamtos dėsnius ir iš jų reikėtų to pasimokyti.
Asmeniškai iš visų švenčių man mieliausios nuo pat vaikystės yra Kūčios. Kiekvienais metais jų laukiu. Per jas labai stipriai pajaučiu šeimos tarpusavio ryšį, suprantu, kokia esu laiminga, nes nesu viena.
Mėgstu pasilinksminti ir pašokti, bet dabar atsakingiau renkuosi vietą ir laiką. Juk šokti galima ne tik naktiniuose klubuose, baruose. Galima rasti begalę alternatyvų: šokio terapija, dvasiniai susibūrimai, sveikuolių stovyklos, vakaronės. Ir to nereikia daryti per visą naktį!
Kadangi gyvenime darau tai, ką noriu, tai darbą ir kasdieninę veiklą susikuriu pati. Nesvarbu, kokia savaitės diena, keliuosi apie 6 val., šoku į sportinę aprangą ir bėgu prie jūros. Prabėgu 5-6 km, maudausi jūroje, bet kokiu oru ir metų laiku. Vėliau grįžusi į namus, o jei šiltas oras - ir gamtoje atlieku jogos, kvėpavimo pratimus ir meditaciją.
Po tokio aktyvaus ryto jau būnu užsitarnavusi pusryčius. Jau metai, kaip mano mityboje vyrauja vien tik šviežias, termiškai neapdorotas maistas, tai pusryčiams dažniausiai plakuosi žaliuosius kokteilius arba spaudžiu sultis. Esu ketvirtojo kurso studentė, todėl dažniausiai iki pietų ar šiek tiek ilgiau paaukoju savo laiko mokslo ir žinių labui.
Vakarop dažniausiai su dviračiu dar kartą važiuoju prie jūros išsimaudyti, atgauti jėgas po protinio darbo ir beveik kiekvieną vakarą vedu praktinius užsiėmimus. Esu sukūrus programėlę, kurioje vyrauja sveikuoliškos mankštelės, kvėpavimo, jogos pratimai, žaidimai, juoko terapija ir dar daug kitokių užsiėmimų, padedančių žmonėms atsigauti po darbo dienos. Kažkada tai buvo tik paprasčiausi nemokami užsiėmimai, o dabar tai tapo ir šioks toks mano pajamų šaltinis.
Namus pasiekiu dažniausiai vakare, tad belieka tik eiti miegoti. Miegoti einu tarp 22-24 val. Žinoma, būna dienų, jog pasitaiko visokių netikėtumų (susitikimai su draugais, išvykos, kelionės, sesija), tačiau tokia dienotvarkė man patinka ir stengiuosi jos laikytis.
Taip tikrai, dabar mano gyvenimo būdas yra labai aktyvus, pilnas judesio, esu apsupta nuostabių žmonių. Tiesiog nebeliko mums taip įprasto posakio: „Neturiu ką veikt!“. Kiekvieną rytą nubudusi savęs paklausiu: „Jei tai būtų paskutinė mano gyvenime diena, paskutinės 24 val., ką gi aš norėčiau veikti?“ Patikėkite manimi, po tokio klausimo kiekviena minutė tampa labai svarbi.
Viskas prasidėjo nuo organizmo valymo. Pirma kruopščiai išsivaliau žarnyną, po to kepenis, sąnarius. Pradėjau kartais ir pabadauti. Po badavimo perėjau į vegetarizmą. Nors pieno produktų ir nevartojau, nes, kaip supratau po ilgų bandymų su savimi, tai ir buvo mano problema, kodėl kildavo spuogai, 100 proc. veganė nebuvau niekad. Po 3-4 m. vegetarizmo pajaučiau norą maitintis kuo mažiau apdorotu maistu. Ir taip, su šiokiais tokiais nukrypimais daugiau nei metus maitinuosi žaliai. Žaliam maistui suvirškinti organizmas išeikvoja daug mažiau energijos, todėl daugiau jos lieka kitai veiklai. Judėjimas, grūdinimasis, buvimas gamtoje – tai taip pat energijos šaltiniai, kai tai darai sąmoningai ir ne per prievartą. Didelių sveikatos sutrikimų kaip ir neturėjau, bet drąsiai galiu teigti, jog sveikuoliškas gyvenimo būdas man sugrąžino gyvenimo džiaugsmą.
Pradėjusi domėtis sveika gyvensena nusprendžiau, jog noriu susieti su tuo ir savo specialybę. Kadangi daktare nenorėjau būti, nes paprasčiausiai būčiau balta varna su savo sveikos gyvensenos idėjomis, tad pasirinkau visuomenės sveikatos specialybę. Ši specialybė buvo be galo gražiai aprašyta, tad pagalvojau, jog to aš ir noriu. Tačiau kai pradėjau studijuoti, supratau, jog tai ir teliko tik gražūs žodeliai. Juokinga, kai dėstytojai, prieš kurių vardą dar turi prirašyti begalę sutrumpinimų, nurodančių jų išprusimo laipsnį, vargiai sugeba paaiškinti, ką reikia daryti, pavyzdžiui, stresinėje situacijoje.
Kažkada pagalvojau, ar gydytojai, kurie priima Hipokrato priesaiką, kurioje vienas iš svarbiausių, mano nuomone, punktų yra nepakenkti žmogui, galėtų dėl savo materialinės gerovės pasielgti priešingai. Nejaugi jie – specialistai su „išoperuotomis sąžinėmis“? Tačiau jų smerkti nereikia, nes jie tik paklūsta mūsų poreikiams. Mes patys juos privertėme taip elgtis. Patys nesirūpiname savo sveikata, reikalaujame vaistų, o gavę patarimus, kaip paprastomis priemonėmis sau padėti, mes guodžiamės tiesdami ranką su stambia kupiūra, jog ryt svarbus susitikimas biznio klausimu, tad gal receptas čia būtų geriausia išeitis. Neturime laiko sveikai gyventi. Neturime laiko užklupus ligai kūnui duoti pačiam be vaistų savimi pasirūpinti, apsivalyti. Tai kas belieka tiems vargšeliams daktarams? Tik paklusti mūsų poreikiams.
Pastaruoju metu pastebiu, jog vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda domėtis ar tai sveikesne mityba, ar judėjimu, dvasiniais dalykais. Galbūt ekonominė šalies padėtis priverčia žmogų susimąstyti: „Gal visa tai vyksta nebe reikalo? Užtektinai jau prižudėm gyvuliukų, kad pamalonintume ir taip jau ištinusį pilvą, benzinas brangsta tam, kad pradėtume judėti, o alkoholio neparduoda po 22 val. dėl to, kad nenusigertume. Viskas brangsta tik tam, kad suprastume, jog visko galime vartoti mažiau, o kartais net ir išvis apsieiti.“ Tačiau daugelio žmonių nenoras išeiti iš savo „komforto zonos“ neleidžia jiems domėtis sveika gyvensena.
Dažnai juokauju, kad turiu daug vaikinų, myliu juos visa savo širdimi. Taip, turiu daug vyriškos lyties draugų, tikriausiai daugiau nei moteriškos. Gal dėl to, jog mėgstu aktyvų ir iššūkių kupiną gyvenimo būdą ir nelabai ką išmanau apie madas bei kosmetiką, be to, nekenčiu beprasmių kalbų. Tačiau antrosios pusės vis dar laukiu. Nors... Nežinau, ar laukiu. Anksčiau ieškojau. Taip, norėjosi su kažkuo dalytis viskuo, ką sužinai, kurti bendrą sveiką ateitį. Tačiau ilgai su vienu žmogumi neužsibūnu. Žinoma, daugumai tampu pavyzdžiu, jie seka mano pėdomis: keliasi anksti ryte, bėga nors ir dūsta, geria dilgėlių ir burokėlių sultis, ir perkreiptu veidu sako: „Kaip skanu!“ Bet tada ramiu veidu imu ir pasakau: „Žmogau, aš tave myliu ir gerbiu, bet mums nepakeliui…“ Nenoriu, jog žmogus aukotų savo ir taip trumpą gyvenimą dalykams, kurie jam nepatinka ir neteikia jokio džiaugsmo, vien dėl to, jog įtiktų man.
Labai pamilau gamtą. Pradėjusi sveikai gyventi supratau, kad man nereikia komforto: galiu miegoti ant žemės, gyventi be karšto dušo, valgyti tai, ką duoda Motina Gamta. Ir tai labai palanku, pavyzdžiui, keliaujant. Nebūtina sakytis penkių žvaigždučių viešbučio ar maitinimo tris kartus per dieną. Dauguma teigia, jog norint sveikai gyvenant, reikia turėti daug pinigų. Nė velnio! Kaip tik sumažėja poreikiai, tampi laisvas ir nepriklausomas nuo daiktų. Perki tik tai, kas yra reikalinga.
Mėgstu keliauti, pažinti kitas kultūras, stebėti, kaip kiti žmonės gyvena. Lankydamasi kitose šalyse nesistengiu aplakstyti muziejų ar kitų turistų lankytinų vietų. Paprasčiausiai man įdomiau būna bendrauti su vietiniais gyventojais ir pamatyti tos vietos gamtą.
Mėgstu dviračių ir riedučių sportą, plaukiojimą su valtimis ar baidarėmis, žygius pėsčiomis. Patinka viskas, kas yra aktyvu ir galima atlikti gamtoje.