Ritą jos motina Ana pagimdė būdama šešiolikos. Ir nors tėvo nebuvo, ankstyvos vaikystės metus mergina prisimena kaip pačius laimingiausius: motina baigė kirpėjų mokyklą, dirbo sostinės centre, buvo graži ir labai rūpinosi savo išvaizda.
Ritai patikdavo leisti laiką šampūnu kvepiančioje kirpykloje ir žiūrėti, kaip dirba motina. O vakarais mergaitė įsitaisydavo jai ant kelių, prisiglausdavo ir klausydavosi motinos skaitomų pasakų.
Bet kai Ritai sukako šešeri, Ana ją atidavė į internatinę mokyklą. Pirmaisiais metais keletą kartų aplankė dukterį, o vėliau dingo.
Rita ją pamatė tik praėjus, atrodo, penkeriems metams.
Ana irgi augo internate. Nors jos tėvai, Ritos seneliai, turėjo namą su puikiu sklypu sostinės Žalgirio gatvėje, jame neatsirado vietos nei Anai, nei jos broliui – močiutė nuo jaunystės gėrė, šlaistėsi gatvėmis, nebūdavo namie.
Tiesa, senelis bandė išlaikyti šeimą, rūpinosi namais, tačiau jo pastangos dažniausiai nueidavo perniek.
Kai motina vėl atsirado Ritos gyvenime, šalia jos buvo vyras, kurį Rita kartais pavadina patėviu. Tame pačiame Vilniaus miegamajame rajone, kur buvo Ritos internatas, Ana gavo socialinį būstą – nediduką butą bendrabutyje. Į jį Rita užsukdavo nedažnai, mat jos motina įniko į amfetaminą.
Vėliau vyras dingo iš Anos gyvenimo, tačiau atsirado kitų. O kai Ritai buvo vienuolika, gimė Kotryna.
Tuomet šalies laikraščiai pranešė: „Pagimdė pirmoji ŽIV užsikrėtusi moteris!” Būdama nėščia Ana susiėmė – nevartojo narkotikų, gydėsi, todėl Kotryna gimė sveika.
Kad mama užsikrėtusi baisia liga, Rita sužinojo iš kaimynų – name, kur gyveno, ant sienos atsirado užrašas: „Moteris iš 62 buto serga AIDS”.
Kai Ana išeidavo į kiemą, vyresnės moterėlės, sutūpusios tarsi juodos varnos ant suoliukų, garsiai dėstydavo nuomonę apie ją. Ana puldavo jas kaip įnirtusi liūtė, bet argi užkimši pagiežingoms kaimynėms nasrus?
Netrukus Anos gyvenimas ėmė ristis tarsi nuo kalno: Kotrynos tėvas buvo pasodintas į kalėjimą, nes būdamas girtas kovinį savo šunį imdavo siundyti ant žmonių.
Kartą Ana sutiko pažįstamus vyrukus. Ji turėjo pinigų, visi užėjo į kavinę. Moteris atsibudo Kirtimuose, prie romų taboro. Be rankinės, pinigų, dokumentų. Sustabdė pro šalį važiuojantį automobilį prašydama pagalbos. Jį vairavęs romų tautybės žmogus įrėmė moteriai į gerklę peilį ir išprievartavo.
Netrukus gimė Artiomas. O Kotrynos tėvas, išėjęs iš kalėjimo ir sužinojęs, kad Ana turi ne jo vaiką, nutraukė su ja santykius.
Tada moters gyvenime atsirado dar vienas vyras, kuris panardino ją nebe į amfetaminą, o į heroiną.
„Dažnai pamąstau – jeigu tuomet mamos nebūtų išprievartavę, gal jos gyvenimas būtų pasisukęs kitaip”, – svarsto Rita.
Po poros metų Ana ir vėl pastojo, šįkart – nuo draugužio narkomano. Ir vėl rado jėgų susiimti – nevartojo narkotikų, gydėsi nuo ŽIV.
Po devynių mėnesių gimė sveika mergytė Maja. Beje, Ana – vienintelė moteris šalyje, kuri, būdama užsikrėtusi ŽIV, pagimdė net tris sveikus vaikus.
Anos draugužis sėdo į kalėjimą už žmogžudystę. Tiesa, prieš tai moterį tiek primušė, kad ligoninės Reanimacijos skyriaus gydytojai manė, jog nebepavyks jos išgelbėti.
Rita iki šiol prisimena, kaip su mažyliais vaikais važiavo per visą miestą paskutinį kartą pažiūrėti į mamą. Mažoje Kotrynos galvelėje šis prisiminimas iki šiol gilus kaip įdagas.
Savo gyvenimą nuo vienuolikos, kai gimė Kotryna, o vėliau ir brolis su kita seserimi, Rita prisimena kaip nesibaigiantį košmarą.
Ana dingdavo iš namų kelioms dienoms, savaitei, o Rita, grįžusi iš internato, rasdavo vaikus vienus, net pamėlusius nuo rėkimo.
Kol mama išsiblaivydavo, Rita rūpindavosi mažaisiais.
Dažną naktį prie jų budėdavo – tai jie sirgdavo, tai dantys kaldavosi.
Būdavo, kad tekdavo kelias paras be miego praleisti. Tarsi daugiavaikė motina tempdavo visus tris į polikliniką. Internato mokytojams kurpdavo pasiaiškinimus, o kartais ir gydytojai parūpindavo pažymą, neva ji sirgusi.
Iš pradžių Rita mokėsi labai gerai, bet rūpesčiams užgriuvus pažymiai ėmė prastėti.
Draugų mergina neturėjo – jie linksmindavosi, o Rita laiką leisdavo su vaikais.
Namuose ne visuomet būdavo maisto. Gavusi pašalpą Ana nupirkdavo mišinių, kruopų, o visa kita išleisdavo narkotikams ir alkoholiui. Kai būdavo labai striuka, Rita skambindavo Kotrynos tėvui. Šis atveždavo maisto.
Bet jis dirbo kažkur Trakuose, į Vilnių grįždavo tik savaitgaliais. Be to, turėjo kitą šeimą ir du vaikus.
Skolos augo. Elektrikai išjungė elektrą. Ana palikdavo vaikus vienus prie žvakės. Rita, grįžusi iš internato, rasdavo juos verkiančius.
Jei Rita negrįždavo, vyresnėlė Kotryna pasirūpindavo metais jaunesniu broliu – mergaitė iki šiol psichologų padedama vaduojasi iš tuomet ją kamavusių baimių.
Kai gimė Maja, Ana nustojo vartoti alkoholį ir perėjo vien prie narkotikų. Tiesa, bandė mesti daugybę kartų – kai nebelikdavo pinigų ir prasidėdavo nežmoniški skausmai, Ana sutikdavo su viskuo: gydytis, nebevartoti heroino, susitvarkyti gyvenimą.
Ji leisdavosi paguldoma į ligoninę. Ritai tekdavo iškęsti pažeminimą, kad ją ten įtaisytų, bet būdavo gydytojų, kurie suprasdavo ir užjausdavo. Kartais padėdavo ir Kotrynos tėvas.
Bet vos tik Ana išeidavo iš ligoninės, pragaro ratas vėl imdavo suktis.
Porąkart Rita ir mažieji vaikai matė motiną perdozavusią heroino. Greitosios niekas nekvietė – abu kartus Aną atgaivino draugės.
Ana buvo įrašyta ir į metadono programą, bet grįžusi ir imdavosi narkotikų.
Būdavo, Rita užrakina motiną namuose, kad ši neišeitų, bet tekdavo greitai išleisti – tapdavo baugu, kad per balkoną neiškristų. „Bandėme jai padėti, bet ji nenorėjo pasitaisyti. Nieko ji neklausė”, – teigia mergina.
Kartą, kai Rita išmetė iš rankų heroiną, tai išprovokavo didžiulį Anos įniršį – būtų turbūt ir užmušusi dukterį, jeigu būtų įstengusi. Vos tik Rita, užsidirbusi pinigų, įsigydavo mobilųjį telefoną, Ana pasiskolindavo paskambinti ir parduodavo.
„Vyras, paskatinęs mamą vartoti heroiną, buvo gavęs daug pinigų. Tada jiems buvo labai linksma gyventi, – prisimena Rita. – Tačiau pinigai baigėsi ir jie mane apkaltino, kad pavogiau pinigus. Žiauriai mušė. Mėnesį sėdėjau uždaryta namuose.”
Kartą Rita rado skelbimą, kad dovanojamas kilmingas katinas – sfinksas. Ji prisirišo prie šio gyvūnėlio, o Ana ėmė ir pardavė jį už 20 litų prie prekybos centro.
„Mama niekuomet neatsiprašė, niekuomet gero žodžio nepasakė, viską, ką turėdavau, atimdavo ir išleisdavo narkotikams”, – atsidūsta Rita.
Metų sulaukusią Mają pasiėmė auginti seneliai – kalėjime sėdinčio mergaitės tėvo gimdytojai. Kotryna ir Artiomas atsidūrė vaikų namuose.
Gyvenimas jų nelepino ir ten – pikta prižiūrėtoja mušdavo vaikus, apkalbėdavo Ritą. O naktimis vienas berniukas lįsdavo prie Kotrynos – jį patį namuose tėvas lytiškai išnaudojo. Ritai pavyko pasiekti, kad prižiūrėtoja būtų atleista, ir dabar vaikai turi kitą, mylimą auklėtoją.
Rita pasiliko su Ana. O vieną pavasarį susipažinusi su jaunu vyruku Aleksandru po poros mėnesių persikraustė pas jį gyventi. Tuomet jai buvo septyniolika.
Vasaras vaikai leisdavo su Rita. Ji įsidarbino naktiniame klube padavėja. Savininkai siūlė jai tapti šokėja, bet Rita atsisakė.
Netrukus pasijuto nėščia ir nusprendė nerizikuoti vaiko sveikata – įsidarbino parduotuvėje kasininke.
O Ana išvyko į Angliją, pažadėjusi atsiųsti pinigų. Bet negavusi darbo ėmė vagiliauti. Netrukus policija ją deportavo.
Ritai gimė Adrija – baltaplaukė žydrų akių gražuolė. Savivaldybė už skolas iš Anos atėmė butą, o Ritai, kuri ėjo prašyti, kad šitą butą atiduotų jai su vaiku, savivaldybės darbuotojai pasakė: „Tokių kaip tu pas mus milijonai, džiaukis, kad turi sveikas kojas ir rankas.”
Butą praradusi Ana persikraustė pas savo motiną, gyvenančią Žalgirio gatvėje. Jos tėvas jau buvo miręs – pasikorė kalėjime. Namai buvo tapę lindyne, paskendę skolose, antstolių areštuoti, žiemą nekūrenami.
Peršalusi Ana susirgo abipusiu plaučių uždegimu. Pradėję gydyti medikai aptiko ir tuberkuliozę.
Metams Ana buvo išsiųsta į tuberkuliozės ligoninę.
Kai grįžo, narkotikų nebevartojo. Įsidarbino nakvynės namuose, o tenykščiai gyventojai ją vėl paskatino imtis stikliuko. Ana gėrė viską, kas pakliūdavo po ranka: pigų vyną, kontrabandinę degtinę, odekoloną, spiritinius tirpiklius.
Rita sako, kad tuomet motina labai pasikeitė: tapo irzli, nebendraudavo, nuolatos šaukdavo. Vieną vakarą ji pasiguodė Ritai, kad jaučiasi blogai, kažin kas graužia gerklę, o naktį mirė.
Gydytojai nustatė, kad Ana mirė nuo plaučių nepakankamumo. O jį lėmė AIDS. Moteriai tebuvo 36-eri.
Nors po motinos mirties jau praėjo pusantrų metų ir nėra tokio didelio pinigų stygiaus, Rita nejaučia palengvėjimo.
Sunkia našta ant širdies jai guli vienintelis gyvenimo tikslas – pasiekti, kad seserų, brolio ir dukters gyvenimas nebūtų toks kaip jos.
Kotrynai dabar – devyneri, Artiomui – aštuoneri, o Majai – šešeri metai.
Ypač daug vilčių teikia Kotryna – puiki šokėja, įvairiuose konkursuose jau laimėjusi net šešis aukso medalius. Mergaitė svajoja tapti šokių mokytoja, o Rita jai kartoja: turi įgyti patikimesnę profesiją.
Rita irgi mokosi – baigia vidurinę mokyklą ir kartu įgis bankinių operacijų tvarkytojo profesiją. Jai puikiai sekasi, egzaminus laiko septintukais.
Bet Rita mokytųsi dar geriau, jei nesirgtų Adrija. Dabar prie knygų prisėda tik naktimis.
Ir dar Rita mokosi vairuoti. Tėvas, su kuriuo vėl ėmė bendrauti po motinos mirties, pažadėjo jai, kai tik gaus vairuotojo pažymėjimą, padovanoti automobilį.
Rita neištekėjo – gyvena su Aleksandru be santuokos. Ir neslepia, kad persikėlė pas jį ne iš meilės, o norėdama pabėgti iš motinos namų.
Aleksandras dirba statybose, pinigų beveik užtektų, bet laimės nėra – kol blaivus, sako, kad myli Ritą, o kai išgeria, įžeidinėja, priekaištauja, kad ji – benamė. Ir Adrijai nelabai skiria dėmesio.
Tiesa, kiek įmanydama padeda Aleksandro motina, bet savo sūnaus nesudraudžia. Pati, perėjusi vyro alkoholiko sukeltą pragarą, dabar Ritai teigia: „Tu su juo gyveni, tavo bėda.”
Ritai irgi buvo kilę minčių prisigerti. Bet kas iš to – problemų juk taip neišspręsi. Todėl ji abstinentė, net per šventes neįsiūlysi lašo.
Kai labai bloga, bando pasislėpti kur nors kamputyje, kad niekas nematytų. Buvo kilę ir minčių apie savižudybę, bet nuo šio žingsnio sulaiko vaikai. „Daug kartų mąsčiau, už ką Dievas manęs šitaip nekenčia?” – nė neprašo atsakymo Rita.
Vieną kūdikį užkrėtė motina
■ Trečiąjį gegužės sekmadienį pasaulyje minima Tarptautinė mirusiųjų nuo AIDS atminimo diena. Šiemet ji minima gegužės
20 dieną.
■ Per 20 metų iki šių metų sausio 1 d. Lietuvoje užregistruota 1900 ŽIV infekcija užsikrėtusių asmenų – 1573 vyrai ir 327 moterys.
■ Daugiau kaip pusė užsikrėtė per švirkščiamuosius narkotikus.
■ Nuo AIDS Lietuvoje mirė 135 asmenys. Tačiau specialistai teigia, kad tikslus mirusiųjų skaičius nežinomas, nes dažniausiai kaip mirties priežastį patologai nurodo ne AIDS, o kokią nors kitą ligą. Taip,
kaip ir Anos atveju.
■ Pernai Lietuvoje užregistruoti 166 nauji užsikrėtimo ŽIV atvejai. AIDS susirgo 20 asmenų.
■ Lietuvoje pernai užregistruoti du ŽIV infekuoti vaikai. Pernai viena motina perdavė infekciją savo vaikui.