Trejus metus Vilniaus pataisos namuose kalinčio Ruslano rankose cigaretės jau kurį laiką nebesmilksta. Vietoj jų jis griebiasi knygų. Jos ir malda labiausiai nuramina jauną vyrą.
Nors pataisos namų biblioteka didelė, nebeliko knygos, kurios jis nebūtų perskaitęs. Mėgstamiausi – rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio kūriniai.
„Brolius Karamazovus” Ruslanas perskaitė jau antrąkart. Jis neužsikirsdamas greitakalbe gali išberti pagrindinius rašytojo romanų herojus.
Vyras pastebėjo, kad atsikračius žalingų įpročių ne tik lengviau sportuoti, bet ir pagerėjo atmintis. Paauglystėje tingėjęs mokytis, dabar Ruslanas ruošiasi abitūros egzaminams.
Ruslano galvoje sukasi daugybė svajonių. Jis trokšta gyventi visavertį gyvenimą be baimės, kad paklius į kalėjimą, be graužaties, kad kam nors padarė ką nors bloga.
Vilnietis svajoja ir apie savo šeimą, tad su nekantrumu laukia dienos, kai galės išeiti į laisvę. Nors ateitis šiek tiek baugina.
„Bus sunku. Bet tam ruošiuosi iš anksto. Vienintelis dalykas, kurį čia turime, – laikas. Tik reikia jį tinkamai panaudoti”, – sako Ruslanas.
Vilnietis įsitikinęs – jo gyvenimas nebus toks, koks buvo iki pakliūvant į pataisos namus. Jau antrus metus Ruslanas gyvena kitaip. Jis nebevartoja narkotikų, alkoholio, nerūko.
Jaunam vyrui nebekyla noro užtraukti dūmo net kai kiti nuteistieji cigaretes traukia vieną po kitos. Svaigalai jam tapo atgrasūs.
Tačiau prireikė laiko, kol Ruslanas suprato, kad alkoholis, narkotikai nepadeda gyventi linksmiau: „Reikėjo užaugti, kad suvokčiau žalingų įpročių pasekmes.”
Jeigu ne Ruslano ryžtas, joks kitas žmogus nebūtų jo įtikinęs to padaryti. Ne visi jo bandymai atsisakyti žalingų įpročių buvo sėkmingi.
Net įkalinimo įstaigoje vyras keliskart buvo apsvaigęs nuo narkotikų.
„Atsidūręs pataisos namuose išsigandau, kad mano gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Bet ne iš karto supratau, ką reikia keisti.
Vieną dieną pabudau ir pasakiau: „Gana. Pavargau. Noriu gyventi normalų gyvenimą.”
Tačiau kur kreiptis pagalbos, Ruslanas nežinojo. Lankyti reabilitacijos kursų jis nenorėjo. Kaip paguodą jaunas vyras rado maldą.
Religijos pamokose jis susipažino su vilniete pedagoge ir psichologe Tatjana Ščiurina. Jau ne vienus metus ši moteris padeda norintiems atsikratyti žalingų įpročių.
Ruslanui buvo svarbu, kad T.Ščiurina ne vien iš vadovėlių žino žalingų įpročių žalą. T.Ščiurinos sūnus Dionisas anksčiau vartojo alkoholį. Dabar jis gyvena visavertį gyvenimą ir už tai yra dėkingas savo motinai.
T.Ščiurinai dėkoja jau ne viena dešimtis svaigalų atsisakiusių žmonių. Ruslanas – pirmoji T.Ščiurinos darbo sėkmės istorija įkalinimo įstaigose.
„Kartą per savaitę susitikdavome, daug kalbėdavomės. Paskui kas vakarą turėjau rašyti dienoraštį. Būdavo, atsibosta, viską apleidžiu, bet paskui pradedu iš naujo”, – sakė Ruslanas.
Vartydamas savo dienoraščius dabar vyras stebisi, kaip galėjo taip neatsakingai gyventi.
Ruslanas tingėjo mokytis, su draugų kompanija trainiodavosi gatvėmis, vogdavo, gautus pinigus išleisdavo kompiuteriniams žaidimams, cigaretėms, narkotikams.
Rūkyti pradėjo būdamas dešimties. Pirmąkart narkotikų pabandė 15 metų. Kartu su draugais rūkė marihuaną, išbandė amfetaminą, heroiną.
Vilniečio tėvai nuo ryto iki vakaro dirbo tam, kad vienturčiam sūnui galėtų suteikti materialinę gerovę. Tačiau Ruslanui trūko tėvų dėmesio.
Paauglys turėjo visišką laisvę daryti ką tinkamas.
„Nenoriu, kad mama jaustųsi kalta, jog man skyrė per mažai dėmesio. Aš pats kaltas dėl visų savo klaidų”, – vyriškai prisipažino vilnietis.
Dauguma iš kompanijos, su kuria Ruslanas trindavosi gatvėse, išvažiavę į užsienį. Tačiau išėjęs iš įkalinimo įstaigos R.Kostunovičius emigruoti neketina.
„Jeigu čia negali susikurti normalaus gyvenimo, ką užsienyje pasieksi? Iš naujo negimsi. Gali tik taisyti klaidas, kurias padarei, iš jų mokytis”, – kalbėjo R.Kostunovičius.
Savo gyvenimą pakeitė ir iš nedidelio miestelio šalia Vilniaus kilusi Kunigunda (19 m).
Narkotikai, alkoholis, tabakas, muštynės, policija, greitosios pagalbos automobiliai daugiau nei 10 metų buvo nuolatiniai merginos palydovai.
„Pradėjau rūkyti ir gerti, kai man buvo šešeri. Vėliau išbandžiau ir narkotikus”, – prisipažino mergina.
Kaip ir Ruslanas, Kunigunda nenori, kad dėl jos sudėtingos vaikystės būtų kaltinami tėvai. Tačiau dėl artimųjų dėmesio stokos mergina įniko į alkoholį, narkotikus.
Kunigundos motina įtemptai dirbo, o kartu gyvenę seneliai daugiau dėmesio skyrė Kunigundos broliams. Devyneriais ir vienuolika metų vyresni vaikinai pirmieji įklimpo į svaigalų liūną.
Matydama brolius nuolat girtus, Kunigunda nedelsė ir pati išbandyti svaigalų.
„Nieko gera vaikystėje nemačiau. Turėjau pati kapstytis. Taip ir nuėjau šunkeliais. Gerdama, vartodama narkotikus, mušdamasi reikalavau sau dėmesio. Tuomet turėjau begales draugų.
Būdavo, išeinu į miestą ir jau po penkių minučių namo einu girta. Už kiekvieno kampo kviesdavo išgerti. Teisingas posakis, kad kiaulė visada ras purvo”, – tiesiai kerta Kunigunda.
Bandydama sudrausminti dukterį motina ne kartą griebėsi diržo.
„Vaiko diržu neperauklėsi. Daužydavo mane, bet niekas nuo to nepasikeisdavo. Pripratau ir net nebejausdavau skausmo, nors vaikščiodavau nuo mušimo juoda”, – pasakojo pašnekovė.
Merginos motina ir seneliai nesistebėdavo, kai paauglė į namus girta grįždavo jau po vidurnakčio. Kunigunda su jaunesniuoju broliu girtuokliaudavo ir namuose. Jaunuoliai žiūrėdavo filmus ir maukdavo alų.
Kunigunda įsitikinusi, kad jos ir brolių likimas būtų buvęs kitoks, jei šeimoje būtų gyvenęs ir tėvas.
Kunigunda tikina niekuomet nevogusi tam, kad turėtų pinigų svaigalams. Pinigų ji užsidirbdavo statybose, tvarkydavo kunigų namus, prekiaudavo kioskeliuose. Paauglė nesikratė darbo.
Tačiau dirbdavo tik su viena sąlyga – atlygį sumokėti darbo dienos pabaigoje. Tuomet Kunigunda iš karto skubėdavo pirkti svaigalų.
„Darbo metu negerdavau, bet vakarais taip prisimaukdavau, kad būdavau lyg ištikta komos”, – atviravo ji.
Net ir dirbdama mergina nemetė mokslų. Tiesa, mokykloje ji dažniau išgėrinėdavo nei atsiversdavo knygas.
„Sugebėdavau vidury dienos mokyklos koridoriuje prisigerti. Per dieną spėdavau prisigerti ir išsiblaivyti 6 kartus. Išsimiegojusi vėl imdavau butelį”, – atviravo Kunigunda.
Kuo daugiau išgersi, tuo būsi kietesnė – taip manė mergina. Mokyklos psichologės bandymai pakeisti neramios paauglės požiūrį buvo bevaisiai.
Kartą draugė, rodydama į ant suolelio sėdinčius alkoholikus, pasakė: „Čia tavo ateitis.” Tuomet Kunigunda išsigando. Galutinai apsispręsti merginai padėjo nelaimingas įvykis, vos nepasibaigęs brolio žūtimi.
„Parėjau iš mokyklos. Brolis buvo girtas. Susimušėme. Viskas taip greitai įvyko, net nespėjau sureaguoti, kai pamačiau, kad brolis kraujuoja. Brolis vos neatsidūrė karste, o aš vos nesėdau į kalėjimą”, – neslėpė mergina.
Po šios nelaimės Kunigunda nebebendrauja su vyresniuoju broliu, kuris vartoja alkoholį, narkotikus. Jaunesnysis brolis neseniai žuvo.
Kunigundai, kaip ir R.Kostunovičiui, atsikratyti alkoholio, narkotikų priklausomybės padėjo T.Ščiurina. Bet, pasak Kunigundos, svarbiausias paties žmogaus ryžtas keistis.
„Buvau tokioje gilioje duobėje, kad smukti žemyn nebegalėjau. Tvirtai nusprendžiau atsisakyti svaigalų. Iš karto negalima visko mesti – organizmas reikalauja. Tad po truputį mažinau kiekius, dozes.
Pakeičiau mokyklą. Kai pasakai sau „stop”, nebėra sunku”, – tikino Kunigunda.
Jau kurį laiką Kunigunda gyvena kitame Lietuvos mieste, mokosi barmeno-padavėjo specialybės. Ji nevengia susibūrimų su draugais, mėgsta išvažiuoti į gamtą, nueiti į šokius.
Mergina tikina, kad gyventi be svaigalų kur kas įdomiau: „Jei bendrauji girtas, nieko nebepameni, visokių nesąmonių prikreti – per porą valandų išdaužai mokyklos langus, susimuši su draugais, pakliūni į areštinę.”
Mergina savo šeimos dar neturi, bet jau žino, kaip auklės savo vaiką.
„Svarbu su vaiku kalbėtis. Jam reikia dėmesio nuo mažų dienų. Manimi mama susidomėjo per vėlai, kai išbridau iš liūno”, – atsiduso mergina.
Nusikalsta būdami apsvaigę
Didžioji dalis įkalinimo įstaigose kalinčių žmonių prisipažįsta nusikaltimus padarę būdami apsvaigę.
Daugumai iš pradžių baisu ir gėda pripažinti, kad turi problemų. Bet po pokalbio su psichologu žmogus pasijunta saugiau.
Įkalinimo įstaigose žmonių niekas neverčia keistis. Svarbiausia, kad jie norėtų keisti savo įpročius. Turintiems tvirtą motyvaciją padėti nėra sunku.
Nė vienam neįmanoma padėti atsistoti ant kojų, jei sakysi, kad jis netikėlis. Kad ir kokioje sudėtingoje situacijoje atsidurtų, žmogus gali keistis.
Laisvės apribojimas netgi padeda. Kai žmogus įvarytas į kampą, nebėra kur dėtis. Protingas susimąsto, kas nutiko, kad jis atsidūrė įkalinimo įstaigoje, ir ką daryti, kad gyvenimas pasikeistų.
Tiesia pagalbos ranką kitiems
Beveik prieš dešimtmetį padėjusi sūnui atsisakyti alkoholio pedagogė ir psichologė Tatjana Ščiurina jau ne vienus metus tiesia pagalbos ranką visiems, norintiems atsikratyti žalingų įpročių.
– Jūsų sūnus Dionisas nuo paauglystės vartojo alkoholį. Ko griebėtės, kad padėtumėte?
– Tada buvau tik motina, ne specialistė. Po daugybės paieškų sužinojau apie specialius kursus, rengiamus pagal Genadijaus Šičko metodą. Kursus lankėme kartu.
Prireikė poros metų, kol Dionisas pakeitė požiūrį į gyvenimą. Dabar jis turi savo verslą ir jau beveik 10 metų gyvena blaiviai ir laimingai.
– Ar pastebite, kad vis daugiau žmonių įklimpsta į svaigalų liūną?
– Baisiausia, kad alkoholį vartoja vis daugiau vaikų. Net 40 proc. vaikų iki 11 metų yra jo ragavę.
Daug važinėju po Lietuvos mokyklas, ten skaitau paskaitas apie legalius narkotikus – alkoholį ir tabaką. Vaikai stebisi sužinoję, kad gerti, rūkyti yra kenksminga.
Mokiniai nesivaržydami pasakoja, kiek išgeria. Neseniai šeštokai gyrėsi: „Taip apsisvaiginome, kad 3 dienas nėjome į mokyklą.”
Keli septintokai kaip nuotykį pasakojo, kad į klasę atsinešė butelį degtinės, jį išgėrė, o po to per pamokas miegojo. Mokytoja dėl to nesupyko. Jai buvo svarbiausia, kad vaikai pamokų metu būtų mokykloje.
Džiugina tik tai, kad vaikams rūpi, kokiais būdais galima atsisakyti alkoholio, tabako. Jie pasąmonėje jaučia, kad svaigalai nieko gera neduoda.
Mažamečiai mato, kaip tėvai, išgėrę svaigalų, linksminasi. Formuojasi nuostata, kad šventės ir alkoholis – neatskiriami.
Kai tėvai vaikams sako: „Tu dar mažas – čia suaugusiųjų gėrimas”, į pasąmonę įrašoma: kai užaugsi, galėsi svaigintis. Galimybė gerti vaikams asocijuojasi su branda.
– Kodėl vadovaujatės G.Šičko metodika?
– Kad ir ką darytum kūnui, niekas nepadės, jei nepakeisi žmogaus mąstymo. Pagal G.Šičko metodą žmogus turi daug dirbti pats su savimi. Specialistas jam tik padeda.
Žmogus turi rašyti dienoraštį, kuriame išlieja tai, kaip gerėja gyvenimas atsisakius priklausomybės.
Bet jei žmogus nėra apsisprendęs, ar tikrai nori atsisakyti priklausomybių, tokiam neįmanoma padėti.
G.Šičko metodas padeda ir turintiems problemų dėl lošimo, kompiuterinių žaidimų, kuriuos kamuoja depresija, mitybos sutrikimai.
Tam, kad įrodyčiau, jog metodika veiksminga, su daugeliu žmonių dirbu nemokamai.