Priklausomybė – tai liga visam gyvenimui. Sergantys žmonės šį faktą sunkiai pripažįsta, patys bėga nuo savęs ir dažnai bijo aplinkinių reakcijos. Norint jiems padėti lengviau pasveikti ir integruotis kuriami dienos centrai, įvairios socialinės grupės, organizacijos.
Viena iš priklausomybių kamuojamiems žmonėms siūlomų laisvalaikio formų – benamių futbolas. Lietuvoje pradėtas žaisti vos prieš šešerius metus šis žaidimas jau spėjo išpopuliarėti, o besikuriančių komandų žaidėjai rodo vis geresnius rezultatus. Šiuo metu Lietuvoje yra du benamių futbolu užsiimantys klubai: „Kauno Feniksas“ Kaune ir „Liberna“ Vilniuje.
Pagrindinė šių klubų idėja – padėti asmenims, priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų, išėjusiems iš reabilitacinių centrų, gydymo ir įkalinimo įstaigų, integruotis į visuomenę per sportą, sveiką gyvenimo būdą ir laisvalaikio praleidimą.
Portalas lrytas.lt plačiau pasidomėjo šiuo reiškiniu ir pakalbino klubo „Liberna“ vadovą Deimantą Žemaitį.
Benamiai - nebūtinai be namų
Žodis „benamiai“ – tik sąlyginis. Čia renkasi visi, kurie supranta, ką reiškia įklimpti į priklausomybės liūną. Nesvarbu, ką kiekvienas iš jų vartoja ar vartojo – alkoholį, narkotikus, psichotropines medžiagas, įklimpę giliau galiausiai jie išleidžia turimus pinigus, išsižada artimųjų, praranda namus.
„Tikrieji - blaiviai gyvenantys - benamiai dažniau sutinkami pietų kraštuose. Lietuvoje didžioji dalis benamių ką nors vartoja. Tiesa, į specialias žaidynes yra įtraukta ir psichinę bei fizinę negalią turintys žmonės, taip pat – azartinių žaidimų lošėjai, pabėgėliai. Čia dalyvauja visų socialinių atskirčių atstovai“, – sako Deimantas.
Futbolas – tik turinys
Be futbolo, klubo nariai žaidžia ir krepšinį, žvejoja, važinėja džipais, žaidžia tinklinį. Tokiu būdu tie, kuriems sunku gyventi kenčiant nuo įvairių priklausomybių, čia gali integruotis bendraudami su nepriklausomais žmonėmis. „Žmonėms, priklausomiems nuo svaigalų, baigusiems paskirtą gydymo programą ir išėjusiems iš gydymo įstaigos, labai svarbu sustiprėti psichologiškai, išlikti blaiviems. O tai padaryti nėra lengva, todėl grįžtama prie vienintelio žinomo būdo, kaip praleisti laisvalaikį“, – sako Deimantas. Pasak jo, nuo priklausomybės kenčiantiems žmonėms atsiranda poreikis burtis į bendruomenę ir bendrauti su tokiais pačiais žmonėmis – jiems labai svarbi saugi aplinka ir palaikymas, supratimas.
Komandinis žaidimas padeda formuoti naujus socialinius įgūdžius, moko susitaikyti su pralaimėjimu, džiaugtis pergale, prisiimti atsakomybę. Per žaidimą išryškėja asmeninė vertė ir gyvenimo prasmė – įgyjamas tikslas, patiriamos geros emocijos, azartas, gražios akimirkos. Blaivas gyvenimas įgauna prasmę.
Įkurti klubą paskatino skaudi asmeninė patirtis
„Aš pats maždaug dvidešimt metų vartojau kvaišalus: iš pradžių alkoholį, vėliau vaistus – jau turėjau gulėti karste“, – skaudžias gyvenimo pamokas prisimena Deimantas.
Baigęs Kūno kultūros institutą Kaune (dabar – Kūno kultūros akademija, – aut. past.), Deimantas visuomet norėjo būti treneriu, vadovauti komandai: „Tai buvo mano vaikystės svajonė, tačiau kai susirgau ir, kitaip sakant, prasigėriau, nieko nebeišėjo.“ Jis užsimena, kad toks kaip jo likimas ištiko ne vieną sportininką – kai kurie žaidė rimtose komandose, atstovavo „Žalgirio“ komandai.
Tačiau iš alkoholizmo liūno išlipti nėra taip lengva, labai svarbu jausti aplinkinių palaikymą. Galbūt todėl Deimantas prisijungė prie Vilniaus Bernardinų centro ir tapo socialiniu jo darbuotoju. „Atėjęs ten iš naujo susimąsčiau apie gyvenimą“, – sako jis. Prie Deimanto prisijungus dar keliems socialiniams darbuotojams jie drauge subūrė laisvalaikio praleidimo klubą. Šiuo metu jis vienija kelias dešimtis žmonių.
Pradėti nebuvo lengva
Pasak Deimanto, sunkiausia - viešai prisipažinti, kad tu pats esi ligonis. „Jeigu aš organizuoju tokią iniciatyvą, negaliu apgaudinėti žmonių. Privalau pasakyti tiesą. Sunku kalbėti apie tai, kas tave patį slegia, tačiau kai supranti, kad tu nesi vienas, tampa daug lengviau“, – atvirauja jis.
Šiuo metu Deimantas yra ne tik Bernardinų socialinio centro savanoris, jis dirba ir mokykloje. „Kolegos žino, mokiniai nesidomi, – šypsosi jis ir pripažįsta, kad vis dėlto buvo truputį baisu, kas ką pagalvos. – Laikui bėgant perlipau pats per save ir dabar dėl to labai džiaugiuosi“, – pasakoja Deimantas.
Galbūt dėl to nebuvo didelio noro kalbėti apie centro dėl įvairių priklausomybių kenčiantiems žmonės atidarymą. Nepaisant to, kad kuriant centrą jam kilo įvairių abejonių, kurias lydėjo įvairūs išgyvenimai, jis sako, kad jeigu yra aiškūs norai ir konkrečios idėjos, įmanoma viskas.
Panašu į gatvės futbolą
Tačiau futbolas futbolui nelygus ir nuo įprasto žaidimo šis kiek skiriasi. Kaip sako Deimantas, benamių futbolas labiau panašus į gatvės futbolą: čia aikštelė kelis kartus mažesnė už įprastą, jos matmenys – 16 ir 22 metrai, bortuose įmontuoti vartai, aikštelėje žaidžia 4 prieš 4 žaidėjus, puolėjas negali grįžti į gynybą, vartininkas negali išeiti iš savo aikštelės, o į ją negali įeiti žaidėjas.
Paklaustas, ar dažnai keičiasi komandos sudėtis, pašnekovas užsimena: „Būna, kad žaidėjai „užkaifuoja“ ir neateina... Liga baisi.“ „Libernoje“ šiuo metu yra penki žmonės, kurie penkerius metus griežtai nieko nevartoja. Buvimas klubo nariu šiek tiek psichologiškai įpareigoja – čia kas mėnesį renkamas 30 litų mokestis, kurį juokais visi vadina „mokesčiu už blaivybę“.
„Kaip jaunystėje vaikščiodavau į treniruotes, taip ir dabar – niekas nesikeičia. Skirtumas tik tas, kad jeigu anksčiau kartais eidavau į treniruotes išgerti alaus, tai dabar jungiuosi prie saugios aplinkos ir einu tiesiog sportuoti“, – šypsosi klubo vadovas.
Dalyvauja įvairiuose čempionatuose
Europos čempionatuose, socialinėse olimpinėse žaidynėse galima dalyvauti kiekvieną kartą, kai jos vyksta, o pasaulio čempionate vienam žaidėjui galima dalyvauti tik vieną kartą. Kitais atvejais jis gali vykti nebent kaip sirgalius. „Idėja tokia - čempionatas yra kaip dovana. Vėliau, tikima, kad žmogus integruojasi ir turi užleisti vietą kitam sergančiam žmogui, kuris dar nematė, kaip galima gyventi sveikai“, – pasakoja Deimantas.
Komandai yra tekę lankytis Danijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje, šiemet – Rusijoje. Pastarojoje šalyje vykusiame čempionate iš dešimties komandų lietuviai tapo antri. Tuo tarpu pasauliniame reitinge Lietuvos benamių futbolo rinktinė iš 64 komandų užima 13 vietą.
Benamiais vadinami žaidėjai dažnai yra bedarbiai arba nedideles pajamas gaunantys žmonės. Savu laiku sugriovę savo gyvenimus dabar jie iš naujo stato naujus pamatus, ant jų kuria santykius su draugais, šeima, ieško pastovumo, bando rasti darbą. „Reikia pripažinti, kad po kiekvieno čempionato daugiau nei pusė dalyvių randa darbą, kai kurie net pakviečiami į vadovaujamas pareigas“, – pasakoja Deimantas. Jo teigimu, kai kuriuos žaidėjus pastebi įvairūs klubai, tačiau nebūtinai sužavi jų sportinis pasirengimas – čia svarbu iniciatyvumas, darbštumas, žinių tam tikroje srityje turėjimas.
Svajoja įkurti visą parą veikiantį klubą
Pagrindiniai klubo lankytojai – jauni, 20–30 metų, vaikinai. Dauguma jų – priklausomi nuo alkoholio arba narkotikų. „Narkotikai ilgai gyventi neleidžia, todėl tie, kurie anksti pradeda, anksti ir nustoja vartoti. O tie, kurie nenustoja, žiūrėk, greit ir miršta, – atsidūsta jis. – Realybė tokia, kad pradėdamas nuo alkoholio neretai pereini prie lengvesnių narkotikų, vėliau renkiesi sunkesnius, galiausiai pradedi vartoti sintetinius, kuriuose – gryna chemija. Farširuodamas į save visa tai negali tikėtis ilgai gyventi.“
Deimantas viliasi, kad laikui bėgant klubas taps specialiais namais, kuriuose durys bus atviros ištisą parą. „Norėčiau, kad pavyktų įgyvendinti šią svajonę. Kad žmonės nesivalkiotų gatvėmis, o galėtų čia ateiti ir vidury nakties, išgerti puodelį karštos arbatos, apsikloti, pabendrauti su likimo draugais“, – sako jis.