„Medikai ketino nuimti kiaušą ir išvalyti „gedimus“. Kai skyriaus vedėjas operacijos metu pamatė, kas dedasi mano galvoje, liepė nutraukti operaciją. „Padėti nebegalime, nereikia, kad žmogus mirtų po skalpeliu“, - tąsyk nuskambėjusius grėsmingus gydytojo žodžius iki šiol atsimena J. Treinys.
Vyras buvo beprarandantis sąmonę, negalėjo žiūrėti į šviesą, svaigo galva. „Po truputį tapau „daržove“. Jaučiau, kad jėgos apleidžia“, - pasakojo jis.
Į palatą tąsyk suėjo giminės. Pačiupinėjo šaltas vyro kojas, rankas, buvo bedegantys žvakutę.
Prisėdę kalbėjo, kaip laidos. „Seserys – moterys, stengiasi iš anksto išspręsti problemas: aptarti, kokį kostiumą pirks, kokį karstą. Paskubėjo truputėlį su laidotuvėmis“, - kalbėjo dabar jau 82-ejų J. Treinys.
Klausa jam nei tada streikavo, gera ji ir dabar. Tad vyras nenoromis girdėjo savo laidotuvių planus. Bet nesuko sau dėl to galvos: „O ko čia jaudintis? Iš 32 klasės draugų likome gyvi tik trys. Žinau, kad numirsiu.“
Laidotuvių planuotojos - jau mirusios
Nežinia, dėl kokio stebuklo vyras netrukus pradėjo judėti, vėliau – ir vaikščioti. Pasiprašė gydytojų išleidžiamas namo, pats parvažiavo.
Po poros mėnesių ir visai atsigavo. „Sutikau slaugę, kuri mane prižiūrėjo, ji mane tris kartus apėjo ir klausė, ar aš – tas pats žmogus, kuris gulėjo ligoninėje. Ir giminės žiūrėjo kreivai, kai atsigavau, nežinojo, kaip su manimi kalbėti“, - pasakojo senolis.
Laidotuves prie ligonio lovos planavusios vyresnės vyro seserys abi mirusios, o jis – gyvas.
Valgo viską, tik po mažai
„Žmogus toks sudėtingas padaras!“ - teigė vilnietis. Jo įsitikinimu, stiprybės suteikė maitinimosi ir judėjimo įpročiai.
Ilgiau nei 30 metų šis vyras serga cukriniu diabetu. Liga privertė keistis – prisižiūrėti, ką ir kiek valgo, sportuoti.
„Kai nueinu į polikliniką, ne aš klausiu gydytojų apie sveiką gyvenimą, bet jie manęs. Sako, įdomu, – aš dar vaikštau, gerai matau. Tik štai, kad svoris didėja. Galiu per savaitę 5-6 kilogramus priaugti. Toks insulino poveikis“, - pasakojo senolis.
Jo organizmas neįsisavina angliavandenių. Jie patenka į kraują, šis sutirštėja. Organizmas negauna reikiamų medžiagų. Žmogus pradeda negaluoti.
J. Treinys valgo beveik viską, tik riboja kiekį. Stengiasi laiku pailsėti. Namuose turi treniruoklį, reguliariai sportuoja, nebijo naujovių – naudojasi kompiuteriu, internetu skaito naujienas.
Anksčiau su bendraamže žmona lankydavo šokių kolektyvą, buvo lyderis šokių aikštelėje. Bet kojos pradėjo neklausyti, greitai pavargdavo, dėl to pastaruoju metu nebešoka. Senolių pora dalyvauja pensininkų draugijose. Labai mėgsta skaityti, klausytis muzikos.
Laidoja draugus
„Reikia juoktis, o ne bumbėti, kasdien kažkuo užsiimti, - paprastomis ilgaamžiškumo paslaptimis dalijosi pensininkas. - Esame laisvi, galime patys tvarkyti laiką, neturime viršininkų, esame patenkinti gyvenimu.“
J. Treinys sako neturintis didelių siekių, kurių negalėtų išpildyti: „Tarkime, jei turėčiau didesnį butą, vargčiau. Aš patenkintas tuo, ką turiu.“
Vienintelis senatvės minusas, kurį vyras įžvelgia, – vis mažiau jį supančių bendraamžių: „Draugai miršta. O su jaunesniais draugauti sunkiau – ne tos kartos žmonės.“
Jei tik pakviečia, jis visada dalyvauja laidotuvėse, kiekvieno bičiulio garbei kapinėse pasako kalbą. Prisimena, kuo žmogus geras, kas jam pavyko, kas nepavyko.
A. Užkalniui nepritaria
Senolis dalyvauja televizijos ir radijo laidose, diskusijose, stengiasi įrodyti, kad pensininkai yra tokia pat visuomenės dalis, kaip ir kitos: „Pensininkai irgi turi savo interesų. Jaunimas kenčia, bet ir senimas kenčia.“
Paklaustas, kaip vertina Andriaus Užkalnio pasisakymus apie pensininkus, jis teigė nesuprantąs publicisto.
„Jis nori ugdyti tai, ko aš gyvenime bijau: skirtis iš kitų žmonių. Visus pažemina, o kažką išskiria. O juk visi lygūs. Taip negalima daryti. Amerikoniškas stilius – aš vėliava, o jūs su ta vėliava eikit“, - komentavo vyras.
Jis nėra nusiteikęs prieš A. Užkalnį, dažnai iš jo mokosi, bet tokioms mintims nepritaria.
