Mama užsiplikė arbatos ir, padėjusi puodelį ant stalo, pasisuko eiti šaldytuvo link, kai išgirdo sūnaus klyksmą. Dar dviejų metų neturintis mažylis rėkė, jo krūtinė buvo šlapia, o puodelis - apverstas. Vaikas siekė arbatos ir užsivertė puodelį ant savęs.
Tai - viena dažniausių istorijų, kurių prisiklauso vaikų nudegimų gydytojai.
Tačiau šeimai tokia istorija gali virsti tragedija - neretai puodelis karšto vandens jautriam vaiko organizmui pridaro tiek žalos, kad mažylį tenka gydyti reanimacijos palatoje.
Nudegimas - vienas sunkiausiai ištveriamų sužalojimų, kurio gydymas - ilgas ir skausmingas. O pati liūdniausia pasekmė - mirtis. „Ne visada galima išvengti ligų, nes jų priežastys ne visada yra žinomos. Tačiau nudegimo išvengti įmanoma, nes jo priežastys - aiškios: karštas daiktas, karštas vanduo, ugnis ir panašiai“, - sako gydytojas D.Kubilius, pats sukūręs strategiją, kaip apsaugoti vaikus nuo nelaimės.
Gydytojo teigimu, jo siūlomos priemonės - tai tas pats, kas saugumo diržai automobilyje. Tereikia įprasti jas naudoti, ir nelaimių bus mažiau.
- Kaip dažniausiai nudega vaikai?
- 96 proc. vaikų nudegimų sudaro apsiplikymai karštu vandeniu ir tik 3 proc. - sąlyčio nudegimai, kai prisiliečiama prie karšto daikto. 1 proc. vaikų nukenčia nuo tiesioginės ugnies.
Statistika rodo, kad vienas iš šimto vaikų iki dvejų metų patiria didesnį ar mažesnį nudegimą.
- Jeigu vaikai dažniausiai apsipliko, kas padėtų to išvengti? Turbūt neraginate užrakinti virtuvės durų?
- Neleisti vaiko į virtuvę - tai faktiškai neįmanoma. Tad tokie patarimai - neveiksmingi.
Kadangi dažniausias nudegimas yra apsiplikymas, pirmoji mano siūloma priemonė - pigi ir paprasta - įprasti naudoti ledukus.
Normalioje temperatūroje skysčiai aušta dešimtis minučių, o ledukai arbatą, kavą ar sriubą ataušina per keletą sekundžių ir nepakeičia jų skonio.
Tai apsaugo ne tik nuo apsiplikymo, bet ir nuo stemplės vėžio - karštų skysčių gėrimas skatina šios ligos vystymąsi.
Ledukus savo buityje pritaikė daugybė mano pažįstamų, ir visiems tai patinka. Mat ledukai yra siejami su pramoga, vaikams tai patinka, jie patys ima jų prašyti, primena tėvams, kad šie įmestų ledukų į puodelį.
Tėvai gali pasitelkti kūrybiškumą - sušaldyti uogas, tokiais ledukais vėsinti ne tik arbatą, bet ir košes - galima prisigalvoti įvairių naudingų dalykų. Svarbu, kad skysčių vėsinimas taptų įpročiu.
Tačiau svarbu ir kaip tai daroma. Virtuvėje šalia viryklės, atokiau, kad nepasiektų vaikai, reikia numatyti vietą, kurioje būtų aušinami karštų gėrimų puodeliai ir puodai - čia jie turi būti pastatomi, tuomet reikia atsinešti ledukus, tik tada galima nešti skystį ant stalo ar nešiotis po kambarį. O ne atvirkščiai - pirmiau statyti ant stalo, o po to aušinti ledukais.
Svarbiausia - turėti atvėsintą gėrimą. Su juo galima vaikščioti, eiti į kitą kambarį, jis nekelia pavojaus nei suaugusiesiems, nei vaikams.
Paradoksalu, tačiau suaugusieji dažnai apsipliko nešdami indą į lauką ar balkoną, kad jis ten atvėstų - užkliūva už slenksčio, stalo, paslysta ir patys apsipliko.
- Kokia vandens temperatūra yra saugi, nenuplikanti odos?
- Saugus yra vanduo, kurio temperatūra - apie 50 laipsnių.
Pavyzdžiui, tiesiai iš virdulio užplikytos arbatos ar kavos temperatūra siekia 85 laipsnius.
O kavos, kuri namuose gaminama lašeliniu principu veikiančiu aparatu su popieriniu filtru, temperatūra siekia apie 65 laipsnius. Tokie aparatai yra labai populiarūs Skandinavijoje, ir tai - viena iš priežasčių, kodėl šiose šalyse žmonės apsipliko kur kas rečiau nei Lietuvoje. Čia jie nepaplito.
Tad patarčiau visiems pasižiūrėti, ar šaldytuvo kameroje yra ledukų šaldymo dėžutė, ir jei nėra - įsigyti.
- Kokios dar priemonės padeda išvengti nelaimės?
- Dar patarčiau visiems laikytis taisyklės - virimui, kepimui naudoti tik tolimąsias viryklės kaitvietes, kurių nepasiekia maži vaikai, taip pat ten palikti indus atvėsti. Gaminti dažniau ir mažesnius kiekius maisto.
- Taip elgtis siūlote visiems? O jei šeimoje nebėra mažų vaikų?
- Šeima be vaikų vieną dieną gali tapti šeima su vaikais - gali atvažiuoti svečių, anūkų, draugų. Geriau įprasti naudoti tik tolimąsias kaitvietes, tuomet ir bėdos bus atokiau.
- Minėjote, kad Skandinavijoje apsiplikymų mažiau. Ar tiktai dėl buityje naudojamų aparatų?
- Ne, ir dėl kitų priežasčių. Labiau išsivysčiusiose valstybėse žmonės turi karšto vandens vandentiekį, mažai konservuoja namuose, taip pat vykdomos įvairios prevencinės programos. Konservuojant vaisius ar daržoves Lietuvoje kasmet apsipliko nemažai žmonių.
Apsiplikymų skaičių lemia ir skurdo paplitimas šalyje. Jeigu žmonės gyvena be karšto vandentiekio, yra priversti kaitinti didelius kiekius vandens buities reikmėms, tuomet ir apsiplikymų daugiau. Lietuvoje neretas atvejis, kad vaikas įkristų į dubenį karšto vandens.
Tokie apiplikymai apima labai didelį kūno plotą, kelia grėsmę gyvybei. Nors kartais pakanka ir puodelio, kad vaikas patektų į reanimaciją.
Nudegimas yra trauma, dėl kurios savaime nepasveikstama. Daugelis vaikų ir suaugusiųjų, patyrusių didelį nudegimą, numirtų, jeigu nebūtų teikiama pagalba.
- Statistika rodo, kad dažniausiai apsipliko vaikai iki dvejų metų - tai patiria vienas iš šimto. Kodėl tokio amžiaus vaikai dažniau atsiduria pavojuje?
- Vaikas iki dviejų metų dar neturi grėsmės suvokimo, jis tai ima suvokti tiktai nuo dviejų.
Tad tėvai neturėtų tikėtis, kad grasindami ir sakydami vaikui nelįsti prie viryklės ar saugotis karštų puodelių apsaugos jį nuo nelaimės. Dveji metai - tai riba, iki kurios vaiko to neišmokysi.
Jo saugumu turi pasirūpinti tėvai - iš anksto, o ne gaudydami krentančius puodelius.
- Auginate tris mažametes dukteris. Ar jums pavyksta visiškai išvengti nudegimų?
- Ne, ir to išvengti niekam nepavyksta. Bet tai yra tokie nudegimai, kurie moko vaikus atsargumo.
Dažniausiai tai nedideli sąlyčio nudegimai, kai prisiliečiama prie kažko karšto - indo, lygintuvo ir panašiai. Tai auklėjamieji, mokomieji nudegimai. Be jų neužaugo nė vienas vaikas.
Tačiau mūsų šeimos gyvenime būta įsimintinų istorijų, pakeitusių supratimą apie apsiplikymus.
Kartą seneliai pakvietė mus praleisti šiltą vasaros popietę - jiems nėra didesnio džiaugsmo nei mažųjų Filomenos ir Liudvikos dėmesys. Kažkas pasiūlė užsiplikyti žolelių arbatos. Netrukus puodeliai garavo ant virtuvės stalo.
O jau netrukus Filomena staiga ištiesė ranką ir ėmė siekti vieno jų, stovėjusių jai virš galvos. Įspėjimas užstrigo man gerklėje, išpylė šaltas prakaitas. Kaip tik tuo momentu ji atsisakė savo ketinimo, nes pamatė širšę, nutūpusią ant lėkštėje gulinčio pyrago gabalėlio. Nieko neatsitiko, bet vakaras prarado spalvas, o mes, suaugusieji, kurį laiką bendravome sutrikę, jausdami kaltę, nerimą ir baimę.
Kitas atvejis - taip pat su laiminga pabaiga. Svečiavomės pas draugus. Keturi mūsų mažyliai žaidė aplink, vos spėjom juos valgydinti ir stebėti, kad atitrauktume nuo amžino magneto - laiptų į antrą aukštą.
Po pietų visi panorome kavos. Netrukus dalinomės užplikyto gėrimo puodelius, klausinėjome, kam ir kiek cukraus. Kažkas, turbūt mano žmona, pasipurtė nuo to, kokia karšta kava ir pasiūlė pastatyti puodelius toliau nuo stalo krašto, kad atvėstų.
Nebeatsimenu, kada ir kaip mes ją gėrėme, kai išgirdau verkiančią mūsų Liudviką - tuomet ji buvo ką tik pradėjusi vaikščioti.
Jos krūtinė ir pilvas buvo rudi nuo kavos ir jos tirščių. Pasičiupusi puodelį nuo žurnalinio staliuko, ji, kartodama suaugusiųjų veiksmus, užsipylė kavą ant savęs. Ir graudžiai verkė, nes jai buvo šlapia ir gaila išsitepusių rūbelių. Bet svarbiausia - ji nenusiplikė, nes kava buvo ataušusi!
Niekam iš mūsų nebuvo liūdna, priešingai, perrengėm Liudviką kitais rūbeliais ir toliau kalbėjomės.
Šios dvi istorijos skiriasi iš esmės - pirmuoju atveju žinojome, kad privalome saugotis ir saugoti vaikus nuo nudegimų, o antruoju žinojome, ką daryti, kad išvengtume nudegimų ir pasiruošėme tam iš anksto.
