Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų širdies chirurgijos skyriaus neaplenkė šventinė nuotaika.
Ir slaugytojų veiduose, ir koridoriuose – pilna Kalėdų atspindžių.
Prieš savaitę, kai Santariškių klinikų vaikų chirurgai Ingridos sūnui operavo pilvo išvaržą, visame pasaulyje žiebėsi Kalėdų eglės. Apie kokią Kalėdų dovaną ši moteris svajojo?
„Vaikams – sveikatos”, – pratarė Ingrida, su vyru Arūnu auginanti ir dukrelę. Tuomet ji patikėtų esanti laiminga. O kol kas viskas klostėsi taip, kad šiemet namuose jai teko pabūti vos keletą mėnesių.
„Net ir prieš didžiausią metų šventę, kai draugėn susiburia visi artimieji, mudu su sūnumi vėl atsidūrėme ligoninėje. O taip tikėjausi, kad Kalėdas švęsime namuose. Juolab kad Alanto sveikata pastaruoju metu buvo gana gera”, – pasakojo Ingrida.
Donoro širdis jos sūnaus krūtinėje ėmė plakti birželio pabaigoje – Alantas tebuvo trijų su puse mėnesio. Jis – mažiausias toks pacientas Baltijos šalių medicinos istorijoje.
Kas nutiko berniukui dabar?
„Visada bijau ilgėliau likti viena su vaiku. Ta baimė, kad kas nors gali atsitikti, manęs vis dar nepaleidžia”, – pratarė moteris.
Todėl ir prieš gerą savaitę, kai vaikas, pusdienį ramiai žaidęs, netikėtai ėmė verkšlenti, Ingridos širdį pervėrė nerimas. „Gal ir ne širdis”, – lengvėliau atsikvėpė, kai, nutarusi pakeisti sauskelnes, pilvo apačioje pamatė iškilusį gumbą.
Prisišaukti pagalbos jai nėra paprasta. Gydytojai bijo šio ypatingo paciento ir to neslepia. Jauna Lisinskų šeimos gydytoja, visuomet tiesusi pagalbos ranką, neseniai prisipažino, kad Alantas jai – per sunkus pacientas.
Bijo net ir garbiausi medikai. Kai gruodžio 20-osios popietę greitosios pagalbos medikai Ingridą su Alantu nuvežė į Kauno klinikas, vaikų gydytojai nesiryžo operuoti pilvo išvaržos.
„Tai – ne bet koks pacientas. Tai mažas vaikas, kuriam persodinta širdis. Imtis operacijos neatsiklausus kardiologų nuomonės būtų per daug rizikinga”, – I.Lisinskienė pakartojo kauniečio gydytojo žodžius.
Vaiko tėvai neabejojo, kur ieškoti pagalbos – jie kreipėsi tiesiai į vaikų širdies chirurgą Virgilijų Tarutį. Žvarbų gruodžio vakarą gydytojas pasitiko iš Kauno į Santariškių klinikas su Alantu atskubėjusią Ingridą.
Mažasis Alantas – ir jo, ir kitų Širdies chirurgijos skyriaus medikų augintinis. Kovą gimęs berniukas pusmetį augo ligoninėje. O ir vėliau, kai rugpjūtį vaikas pagaliau buvo išlydėtas į namus, ryšys nenutrūko. Kas savaitę ar dvi tėvai jį atveža konsultuotis į Santariškių klinikas.
Ingrida kiekvienam Alantą gydžiusiam gydytojui, kiekvienai slaugytojai taria ačiū. Tačiau V.Tarutis, anot jos, – ne tik puikus chirurgas, bet ir nepaprastas gydytojas – be širdies ligų, jis gydo ir sielą.
„Gydytojų atnešamų naujienų palatose laukiama kaip saulės. Ar geros jos, ar blogos – viskas priklauso nuo to, kaip jos perduodamos. Geras mediko nusiteikimas – tai jau dalis sėkmės”, – įsitikinusi moteris.
„Viskas bus gerai”, – patikino motiną V.Tarutis bene tūkstantąjį kartą. Kol Alantą operavo pilvo chirurgas, jis pats operacinėje stebėjo, kaip dirba persodinta vaiko širdis.
Berniuko bėdų pranašu tapo slogus sapnas. Jis Ingridą aplankė dar tuomet, kai ji nežinojo, kad jos įsčiose augančio kūdikio širdelę yra palietusi sunki yda.
„Kažkokios lemtingos jėgos susėdo prie ilgo stalo ir dalijo žmonėms likimus. „Nusprendėme, kad jam bus širdies yda”, – išgirdau man skirtus žodžius. „Nenoriu. Kokią jūs turite teisę tai paskirti?” – atkirtau.
„Nusprendėme, ir viskas, – atsivijo balsai. – Jeigu ne širdis, tuomet vaikas turės kitokių problemų.” Ingrida pamažu nuvijo sapną į užmarštį. O vėliau susiklostę įvykiai jį atginė iš praeities.
Kad laukia nepaprasta kova už vaiko gyvenimą, paaiškėjo prieš pat jam gimstant.
„Vaisius turi širdies defektą, – paskutinėmis nėštumo savaitėmis I.Lisinskienę globojusios ginekologės įtarimą patvirtino Santariškių klinikų medikai. – Reikės persodinti širdį.”
Berniukas gimė kovo 2-ąją. O ketvirtą jo gyvenimo dieną medikai bandė padėti naujagimiui koreguodami širdies vožtuvus. Bet ši pagalba, kaip ir birželio pradžioje praplėsta aorta, kūdikio būklę pagerino tik laikinai.
Širdies nepakankamumas, blogai dirbantis dviburis vožtuvas ir kitos blogybės – buvo aišku, kad be donoro širdies vaikas negyvens.
Įgimta Alanto širdies yda nelengvu išbandymu tapo ir jo tėvui Arūnui, ir penkiametei Lisinskų dukrai. Mergaitė mamą namuose gerą pusmetį išvysdavo tik retkarčiais.
Vilniaus ligoninėje slaugydama sūnų Ingrida su šeima Kaune praleisdavo vos dieną kitą.
„Ji pavyduliauja, kad brolis iš jos atėmė mamą, – liūdnokai pratarė Ingrida. – Todėl savitai protestuoja. Būna, čia pasups broliuką, o po to apsimeta, kad jo nė nemato. Akimirkos, kai atvažiuodavau namo ir pabūdavau su ja, jai buvo tikra palaima.”
Nelengvos patirties teko sukaupti ir A.Lisinskui.
„Dirbau santechniku, todėl į namus galėjau bet kada parnešti infekciją. Kai sūnui buvo persodinta širdis, teko atsisveikinti su darbu. Paties sprendimu dabar esu bedarbis”, – pratarė A.Lisinskas.
Ingrida, gerą pusmetį praleidusi ligoninėje, gavo nemenką dozę vienatvės. Po operacijos, saugantis bet kokių infekcijų, jai teko vengti žmonių. Norą bendrauti su kitais širdies ligomis sergančių vaikų tėvais gesino ir begalinis nuovargis.
Vėliau, kai sūnus ėmė stiprėti, palatos duris vis dažniau praverdavo žmonės, ieškantys atsakymų į jiems rūpimus klausimus, pavyzdžiui, kaip sutvarkyti neįgalumo dokumentus. Arba kas laukia ateityje, jei jau medikai nustatė tam tikrą diagnozę.
Ingrida neužgniaužė savo patirties. Ji supranta tėvus, kurie pirmąkart išgirsta ligos diagnozę, o jai pačiai medicinos terminai nebeatrodo mįslingi. Ji moka paprastai paaiškinti, ko galima tikėtis po operacijos.
Alantas – tikras šviesulėlis. Jis šypsodavosi net ir tuomet, kai užklupdavo sunkumas. „Galbūt jame apsigyveno šviesi ir smalsi siela”, – prasitarė Ingrida.
Nors nelaimė, įvykusi birželio pabaigoje, latvių šeimai tapo skaudžiu praradimu, ištarę „taip” tie žmonės Alantui padovanojo gyvenimą.
„Jei mano vaikui kas nors atsitiktų, net neabejodama pasirašyčiau donorystės sutikimą. Pati patyriau, kokie stiprūs yra organų persodinimą raizgantys mitai.
Ir kiek daug žmonių dar tiki, kad mirusios smegenys gali atsigauti, nors tai – absoliučiai neįmanoma”, – kalbėjo I.Lisinskienė.
Organo persodinimas nėra paprasta operacija.
Po jos žmogui tenka visą gyvenimą gerti imunitetą slopinančius vaistus. Jie turi įvairų šalutinį poveikį. Apie tai skaitant kyla baimės šiurpuliai.
„Bet yra ir kita pusė: gyvenimas. Tenka bendrauti su asociacijos „Gyvastis” vadove Ugne Šakūniene, kuri po inkstų persodinimo gyvena jau 30 metų.
Bendravau ir su širdies chirurgu, kuriam ankstyvoje vaikystėje buvo persodinta širdis. Dabar jam – arti keturiasdešimties.
Skaičiau ir apie trisdešimtmetę baleriną, kuriai vaikystėje buvo persodinta širdis. Ji vis dar šoka”, – Ingrida pamažu kolekcionuoja sėkmės istorijas.
Nesvarbu, kad jų dar nėra daug. Jei ne gera žmonių, netekusių savo artimojo, valia, jų apskritai nebūtų.
Mažiausias iš visų Lietuvos pacientų
Virgilijus Tarutis
Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro vadovas
„Dar niekada neteko persodinti širdies vos 3,5 mėnesio pacientui. Mūsų centre operuojami įvairiausią sudėtingiausią patologiją turintys vaikai, tačiau toks atvejis buvo pirmas.
Alantui buvo labai anksti diagnozuotas sunkus širdies nepakankamumas ir nuo pat pirmos jo gyvenimo dienos iki transplantacijos jis buvo gydomas mūsų ligoninėje, kurioje ypač gerai suderintas visų grandžių medikų darbas.
Tokiais atvejais vienintelė išeitis yra donoro širdis. Dirbtinis aparatas nepakeičia tikros širdies, nors kurį laiką ir gali pavaduoti kairįjį skilvelį.”
Per dieną išgelbėjo net tris naujagimius
„Šis vaikas – lyg mūsų pačių kūdikis. Mes pusketvirto mėnesio nuo pat gimimo jį auginome: ir gydėme, ir operavome. Nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų žinojome, kad jį išgelbėti galėtų tik transplantacija. Tai, kad atsirado jam tinkanti širdis, – stebuklas”, – džiaugsmo po operacijos neslėpė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėjas gydytojas Kęstutis Versockas.
Tokių dienų, kokia buvo birželio 26-oji, net medikams pasitaiko itin retai. Vaikų širdies chirurgai tądien išgelbėjo net tris naujagimius.
„Vienam naujagimiui sudėtingą širdies operaciją padarėme ankstų rytą. Vos ją baigėme, greitoji pagalba atvežė dar vieną vos prieš parą gimusį kūdikį. Jo gyvybei grėsmę kėlė širdies yda. Laimei, ir jam sėkmingai atlikome gyvybę gelbėjančią procedūrą. O po jos sulaukėme žinios apie Latvijoje atsiradusį donorą”, – vienos dienos darbus išvardijo K.Versockas.
