Trys likimai – trys skirtingos istorijos, kurias vienija nebyliai prasidėjusi kepenų liga ir laiminga pabaiga.
Kai vilnietis G. Klimas sužinojo, kad jam teks persodinti kepenis, ilgai svarstyti nebuvo kada. Iki tol Santariškių klinikose buvo atliktos šešios tokios operacijos – trys baigėsi blogai, o trys – gerai.
Bet viltis pasveikti buvo stipresnė nei baimė gultis ant operacinio stalo.
Kai buvusį policijos pareigūną užklupo nuovargis, mieguistumas, ėmė sparčiai kristi svoris, niekas neįtarė apie pavojingą ligą.
Gatvėje sutikti draugai netgi gyrė Gintarą, kad jis sulieknėjo. Bet vieną dieną pagelto oda ir akių obuoliai, ištino kojos, pakilo temperatūra, o atsidūręs ligoninėje Gintaras neteko sąmonės.
2004-aisiais paaiškėjo, kad vilniečio kepenis suėdė cirozė – jas būtina persodinti. Dar porą metų jo sveikata kasdien prastėjo. Kas tris ar keturis mėnesius, susikaupus skysčiams pilve, jam tekdavo gultis į ligoninę.
„Svarsčiau: negi gyvenimas taip ir pasibaigs – bastantis tarp namų ir ligoninės”, – nelinksmas dienas prisiminė Gintaras.
Su jo žmona gydytojai buvo atviresni – įspėjo, kad jam nedaug liko gyventi. Tada, 2006-ųjų rudenį, Gintarui buvo vos 34-eri, o jo žmona nuogąstavo, kad jis gali nesulaukti kitų Velykų.
2006-ųjų spalio 19-ąją atsirado tinkamos donoro kepenys – į Vilnių jos buvo parskraidintos iš pajūrio. Gintarą išgelbėjo jaunos moters artimųjų sutikimas donorystei.
Kai vyras atsibudo po operacijos, jautėsi tarsi sapne – jį buvo apspitę gal 20 gydytojų. Kai pacientas paprašė kefyro, medikai ėmė garsiai juoktis. Jie suprato, kad viskas gerai. Tą patį patvirtino ir tyrimai.
Mėnesį vyras praleido intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuje.
Kodėl jis susirgo ciroze? Gintaras mano, kad polinkį jis galėjo paveldėti. Neracionali mityba taip pat galėjo pažeisti kepenis, nes budėjimo policijoje metu vyras dažniausiai valgydavo sumuštinius, o ne šiltą maistą. Neatsisakydavo pakelti ir vienos kitos taurelės.
Po operacijos vilnietis atidžiau renkasi patiekalus, stengiasi mažiau valgyti sunkiai virškinamo maisto.
„Dabar esu toks kaip visi”, – džiaugėsi G. Klimas.
Jis – vienas iš 35 šalyje gyvenančių žmonių, kuriems vilniečiai medikai persodino kepenis.
Iš viso Santariškių klinikose jau atlikta 50 tokių operacijų.
Vilniečio G. Klimo likimo brolis – Trakų rajone gyvenantis S. Laniauskas (54 m.). Jam kepenis suardė hepatito B virusas.
Buvęs mūrininkas, kuriam kepenys buvo persodintos 2007-ųjų gegužės 13-ąją, dabar kupinas jėgų. Neseniai jis rado darbą vienoje švaros paslaugas teikiančioje įmonėje.
Kol S. Laniauskas nepažinojo vilniečio G.Klimo, manė esąs vienintelis žmogus, kenčiantis dėl kepenų ligos. Pažintis su Gintaru trakiškiui suteikė pasitikėjimo.
„Iki tol daugelis žmonių slėpdavosi, bijojo išsiduoti, kad patyrė tokią operaciją, o Gintaras buvo atviras ir nuoširdus”, – prisiminė Stasys.
Sergantys kepenų ligomis žmonės jaučiasi atstumti. Ne paslaptis, kad vyrauja nuostata – jeigu žmogus turi bėdų dėl kepenų, vadinasi, jis girtuoklis. Net šeimos gydytoja kreivai žiūri į tokį ligonį.
Stasys ilgai buvo bedarbis – daugelis darbdavių nenori turėti darbo reikalų su žmonėmis, kurie rimtai sirgo. Turėdamas daug laisvo laiko S. Laniauskas nutarė ruoštis Vilniaus maratonui.
„Kad neužsisėdėčiau, ėmiau kasdien bėgioti, žinoma, ne tokius atstumus, kokius bėgioja profesionalūs maratono bėgikai”, – prisipažino buvęs ligonis.
Dideli atstumai vyrui – ne naujiena, jis daug treniravosi jaunystėje. Bet ryžtis bėgimui po sudėtingos operacijos gali ne kiekvienas.
Jau kelerius metus S. Laniauskas startuoja tarptautiniame Vilniaus maratone. Tiesa, renkasi trumpiausią distanciją.
2010-aisiais maratoną kartu su juo bėgo dizainą studijuojanti duktė Justina, kuriai vaikystėje dėl auglio buvo pašalintas inkstas.
„Norėčiau įveikti didįjį maratoną, bet negaliu rizikuoti. Nenoriu nuliūdinti gydytojų, kurie į mane sudėjo savo įgūdžius, žinias, taip pat nenoriu nuvilti nepažįstamų žmonių, sutikusių paaukoti savo mirusio sūnaus organą”, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras neslėpė, kad sunki liga tapo išbandymu ne tik ligoniui, bet ir jo artimiesiems.
2005-aisiais Stasiui buvo nustatyta hepatito B viruso infekcija, dėl kurios išsivystė kepenų cirozė ir auglys.
Vyras buvo įrašytas į pacientų, laukiančių donoro kepenų, eilę. Šios akimirkos trakiškis laukė dvejus metus.
Tik praėjus penkeriems metams po kepenų persodinimo operacijos Stasio žmona nustojo nerimauti dėl vyro siekių bėgti maratoną.
Rankų sudėjusi nesėdi ir molėtiškė G. Sinicienė (52 m.). Po kepenų persodinimo operacijos visi rodikliai geri, tad moteris dar prižiūri savo 92 metų motiną.
Daugiau nei dešimt metų Genovaitė žinojo kepenyse turinti nepiktybinį auglį – hemangiomą. Šis kraujagyslinis darinys didėjo, užimdamas vis didesnę dalį kepenų.
2004-aisiais moteriai gydytojai atvirai pasakė, jog be kepenų persodinimo operacijos neįmanoma pasveikti. Nors tuomet tokios operacijos šalyje buvo pristabdytos, moteris buvo įtraukta į laukiančiųjų eilę.
Kraujagyslinis darinys vis plėtėsi, jo buvo neįmanoma pašalinti, nes šis auglys buvo pažeidęs daugiau nei du trečdalius kepenų. Kažin ar moteris būtų ištempusi ilgiau nei metus.
Kita vertus, nė vienas gydytojas nedrįso rizikuoti ir šalinti auglio.
Moteris pateko į beviltišką situaciją. Supratusi, kad vienintelė išeitis – persodinti kepenis, ji ėmė kantriai laukti.
Prieš ketverius metus atlikta operacija buvo sėkminga. Genovaitei iki šiol gaila mirusio jaunuolio iš Panevėžio, kurio tėvai, pasiryžę kilniai aukai, nuo mirties išgelbėjo ne vieną pacientą.
Skirtingos kraujo grupės – ne kliūtis operacijai
Kęstutis Strupas
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktorius, profesorius
„Persodinant kepenis būtina atsižvelgti į recipiento ir donoro kraujo grupes, svorį ir kitus kriterijus. Tačiau pastaruoju metu jau atliekamos operacijos, kai persodinamas organas, nors donoro ir recipiento kraujo grupės nesutampa.
Jei kraujo grupės skiriasi, būtina specialiai paruošti recipientą – iš jo organizmo išplauti tam tikrus antikūnus. Tai sudėtinga procedūra, bet Santariškėse dirba puikūs hematologai, turime tam tikros medicininės įrangos ir galime tai atlikti.
Kai kuriais atvejais kepenys gali pačios atsigauti. Pavyzdžiui, nustojus piktnaudžiauti alkoholiu po pusmečio jų būklė gali taip pagerėti, kad persodinimo nė nereikės.
Kepenys atauga, pavyzdžiui, pašalinus dalį kepenų jos gali padidėti iki pirminio dydžio. Vienintelė bėda – kepenys nesugeba įveikti hepatitų B ir C virusų, sukeliančių cirozę.
Virusinė kepenų cirozė, alkoholinė cirozė, ūminis kepenų nepakankamumas, piktybiniai kepenų augliai – tokiais atvejais vienintelis gydymo būdas – kepenų persodinimas.”
50
Tiek kepenų persodinimo operacijų atliko Santariškių klinikų chirurgai.
