Apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, apie jų patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse daugiau nei tris mėnesius kalbėjo portale lrytas.lt vykusi socialinė kampanija „Vėžys - ne nuosprendis“, kurios partneriai buvo Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
Profesorius N. Samalavičius gerai įvertino šią kampaniją. Jis yra įsitikinęs, kad internetas padeda užpildyti informacijos spragas, kurios iškyla susirgus piktybiniu augliu.
„Stengdamiesi pažinti ligą daugelis pacientų pasitelkia internetą, o kai kurie - puikiai orientuojasi, kai kalbamės ne tik apie vėžio stadiją, bet ir apie gydymo būdus“, - teigė prieš keletą savaičių naujuoju VU Onkologijos instituto vadovu tapęs N. Samalavičius.
Šiame institute gydosi maždaug 35 proc. šalies pacientų, sergančių vėžiu. Ateityje VU Onkologijos institutas turėtų būti reorganizuotas į Nacionalinį vėžio institutą su klinika. Jo veikla apimtų ne tik naujų gydymo standartų diegimą visoje šalyje, bet ir vėžio kontrolę, patikros programų koordinavimą.
- Kaip pasikeitė požiūris į vėžį per pastarąjį dešimtmetį? - pasiteiravau profesoriaus N. Samalavičiaus.
- Onkologija - tai medicinos sritis, kur nuolat vyksta dideli pokyčiai.
Kai pradėjau dirbti, daug kas atrodė niūriau. Prieš keletą dešimtmečių vėžio diagnozė skambėjo kaip mirties nuosprendis. Jei ligos istorijoje būdavo įrašas apie vėžį, žinodavai, kad to paciento anksčiau ar vėliau neteksime.
Onkologine liga sergantys žmonės kur kas labiau kentėjo, nes nebuvo tinkamos slaugos, paliatyviojo gydymo, trūko nuskausminamųjų, nebuvo psichoterapinės pagalbos.
Dabar daug kas pasikeitė - pagerėjo onkologinių ligų diagnostika, gydymas, turiu galvoje chirurgiją, radioterapiją, chemoterapiją, medikamentinę terapiją.
Su paciento liga kovoja medikų komanda, kurią sudaro chirurgas, radioterapeutas ir chemoterapeutas, taip pat kitų specialybių atstovai.
Yra skiriamas individualizuotas gydymas, o kai jį reikia koreguoti, yra rengiami konsiliumai.
- Kodėl pasirinkote onkologiją?
- Kad pasirinkau mediciną, kaltas mano vyresnis brolis. Kai jis pradėjo studijuoti mediciną, man pasidarė aišku, ką rinktis. Baigęs vidurinę žinojau, kur stosiu.
Studijų metais mane taip pat domino neurologija, bet labiau traukė chirurgija.
1992-1993 m. išvykau stažuotis į Daniją, į ligoninę, kurioje buvo įkurtas šios šalies šeiminės polipozės registras - tai viena iš storosios žarnos vėžio paveldimų formų, sudaro apie 0,5 proc. visų atvejų.
Nustačius asmenis, sergančius šeimine polipoze, yra svarbu ištirti jų vaikus. Jeigu jiems taip pat yra diagnozuojama ši liga, būtina profilaktiškai išoperuoti polipus, kol dar neišsivystė storosios žarnos vėžys.
Baigęs stažuotę Danijoje gavau kelis pasiūlymus, vienas jų - padirbėti šioje šalyje, o kitas - Danija žadėjo suteikti finansinę paramą, kuriant tokį registrą Lietuvoje. Man atrodė prasmingiau dirbti Lietuvoje.
- Kodėl ligoniams būtina savitarpio parama? Kuo gali būti naudinga socialinė kampanija „Vėžys - ne nuosprendis“?
- Man, kaip gydytojui, yra svarbu, kad apie vėžį būtų kalbama įvairiais aspektais. Kai susiduriama akis į akį su sunkia liga, yra svarbus ne tik medicininis, bet ir socialinis, psichologinis aspektas. Būtina atsižvelgti į paciento gyvenimo kokybę.
Anksčiau buvo įprasta apie vėžį kalbėti pašnibždomis, kad pacientas nieko neįtartų ir nežinotų tikrosios padėties.
Ligonis, kurio teisė yra žinoti, buvo mulkinamas. Tai apsunkindavo jo santykius su šeima, darbdaviu, gebėjimą prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių.
Dabar tokia elgsena atrodo neadekvati, netgi nehumaniška.
O interneto projektas padėjo suprasti, kad onkologinė liga nėra gėdinga, kurią reikėtų slėpti. Tai skatina savitarpio supratimą, psichologinę paramą, sutelkia įvairias pacientų bendrijas.
- Esate storosios žarnos ligų specialistas. Kaip manote, ar storosios žarnos vėžio atrankinė patikros programa gali sumažinti mirtingumą nuo šio piktybinio auglio?
- Lietuvoje ši programa pradėta taikyti prieš ketverius metus. Iš pradžių ji buvo skirta Vilniaus ir Kauno apskričių gyventojams, o pernai įdiegta ir Šiaulių apskrityje.
Dar neturime duomenų, kad ši programa būtų padėjusi sumažinti mirtingumą nuo storosios žarnos vėžio Lietuvoje.
Negalime pasigirti, kad būtų pavykę nustatyti daugiau ankstyvosios stadijos storosios žarnos vėžio.
Programos naudą įžvelgiu kitur. Mes ėmėme kur kas daugiau kalbėti apie storosios žarnos vėžio pavojų. Vis daugiau žmonių sužino, kad būtina pasitikrinti sulaukus 50 metų.
Slaptojo kraujo išmatose testas yra prieinamas kiekvienam žmogui, tokį testą galima įsigyti vaistinėje ir pačiam atlikti namuose.
- Kur yra mūsų silpnoji vieta? Kodėl nepavyksta sumažinti mirtingumo nuo vėžio?
- Lietuvoje mirtingumo nuo vėžio rodikliai - vieni prasčiausių Europos Sąjungoje. Viena priežasčių - ši liga nustatoma pernelyg vėlai. Tai - didelis trūkumas.
Kodėl taip atsitiko? Turime gerų specialistų, dirbančių universitetinėse ligoninėse, bet šalyje nėra vėžio kontrolės sistemos.
Pavyzdžiui, mūsų institute gydosi daugiau nei trečdalis šalies onkologinių pacientų.
Tokie ligoniai yra gydomi ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.
Ar tai yra gerai? Kamuojami tų pačių bėdų žmonės turėtų gauti standartizuotą gydymą, nesvarbu, kur ši pagalba teikiama. Drįsčiau teigti, kad iki šiol to nėra.
Tenka pripažinti, kad gydymas būna itin sudėtingas, nepakanka standartizuotų metodų, todėl turėtų dirbti įvairių specialybių gydytojų komanda.
Kitas svarbus dalykas - šalyje yra įdiegtos keturios atrankinės, valstybės finansuojamos patikros programos. Tam tikro amžiaus žmonės gali nemokamai tikrintis dėl vėžio.
Tačiau nėra centro, kuris koordinuotų ir kontroliuotų šias programas, dėl to jų efektyvumas menkas.
- Kokią instituto, kuriam laikinai vadovaujate, ateitį matote?
- Mūsų instituto laukia reorganizacija, tai - ne vienos dienos darbas. Šis procesas yra ilgalaikis.
Esame parengę Nacionalinio vėžio instituto su klinika įstatus. Ši nauja įstaiga atliktų daugiau funkcijų, pavyzdžiui, būtų atsakinga už vėžio kontrolę, turėtų Nacionalinį vėžio registrą, įdiegtų šalyje bendrus onkologinio gydymo standartus.
- Ar žengiame koja į koją su mokslo ir technologijos pažanga? Ko dar trūksta Lietuvoje?
- Negalime girtis, kad turime absoliučiai viską, ką taiko pasaulio klinikos, nors esame gerai apsiginklavę. Pavyzdžiui, norint nustatyti vėžį yra svarbi pozitronų emisijos tomografija, tokia galimybė neseniai atsirado Kaune.
Šiuolaikinė chirurgija neįsivaizduojama be robotų, tačiau jų mes neturime. JAV ir Europoje iki 80 proc. prostatos vėžio pacientų yra operuojama robotais, Skandinavijos šalyse - dar daugiau, o tik maža jų dalis - laparoskopu ar atviruoju būdu.
Ar tai reiškia, kad robotas geriau atlieka darbą nei chirurgas? Taip nėra, tačiau niekas neabejoja, kad taikant robotų chirurgiją būna mažiau komplikacijų.
Nors robotai yra brangūs, jie mums praverstų taip pat operuojant tiesiosios žarnos ir skydliaukės vėžį.
- Pasaulyje onkologinių ligų vis daugėja. Koks Lietuvoje yra vidutinis pacientų, kuriems nustatomas vėžys, amžius?
- Šis rodiklis siekia apie 70 metų. Kasmet pacientų srautas šalyje vis didesnis, dažniau pasitaiko vėžio varginamų jaunų žmonių.
- Ar viliatės, kad pavyks vėžiui užbėgti už akių?
- Žlugo ne viena rožinė svajonė. Pavyzdžiui, aptikus onkologinių ligų genus buvo manyta, kad po kelių dešimtmečių šių susirgimų nebeliks, nes bus galima genetiškai paveikti ligą.
Išmokome kontroliuoti tik tam tikras vėžio formas, bet neturime prielaidų manyti, kad nugalėsime patį vėžį.
Būkime atviri, yra tam tikrų sričių, kur pasiekimai menki, nepaisant daugybės mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, gydant melanomą. Belieka nusiteikti rimtam darbui.
