- Ar lietuviai yra linkę skiepytis?
- Daugelis žmonių, vykdami į egzotiškas šalis, renka informaciją apie tai, kokie pavojai slypi keliaujant, kokios ligos dominuoja vienoje ar kitoje šalyje, nuo ko reikia pasiskiepyti. Jie noriai ateina pasitarti su gydytoju, nuo ko reikėtų pasiskiepyti, kokių vaistų vežtis.
- Nuo kokių ligų vertėtų pasiskiepyti?
- Nėra bendros skiepijimų schemos visiems keliautojams. Kiekvienam keliautojui ji nustatoma individualiai.
Prieš kelionę, vertinant kokie skiepijimai reikalingi, pirmiausiai turėtų būti atsižvelgiama į tai, ar reikalingas pakartotinis paskiepijimas (pirmiausiai nuo difterijos, stabligės poliomielito, kitų ligų).
Kiti veiksniai, lemiantys pasirinkimą, - užkrečiamosios ligos rizika, asmens amžius, sveikatos būklė ir ankstesni paskiepijimai, kelionės tikslas, trukmė, sunkios nepageidaujamos reakcijos į ankstesnius skiepijimus, rizika užkrėsti kitus žmones, vakcinos kaina.
Jei keliauja vaikai, būtina pasitikrinti, ar jie paskiepyti pagal Lietuvoje galiojantį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.
Skiepai keliautojams sąlyginai skirstomi į planinius, rekomenduojamus ir privalomus. Privalomuosius skiepijimus reglamentuoja tarptautinės sveikatos taisyklės. Pavyzdžiui, skiepijant nuo geltonojo drugio, siekiama dviejų tikslų: apsaugoti keliautojus nuo susirgimo geltonuoju drugiu ir apsaugoti šalis nuo šios ligos įvežimo galimybės.
Nuo meningokokinės infekcijos privalu skiepytis vykstantiems į Meką (Hadžį, Umrą), kai kuriose šalyse - grįžtantiems iš šios vietovės.
- Kaip žinoti, kokie skiepai reikalingi?
- Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras yra paruošęs informacinius bukletus. Juose nurodomi privalomi ir rekomenduojami skiepai keliautojams į įvairias pasaulio šalis.
Beje, į šį lankstinuką pateko ir Lietuva. Mūsų šalis pagal endeminį regioną yra erkinio encefalito šalis, tad atvykstantiems pas mus (žinoma, atsižvelgiant į sezoną), rekomenduojama pasiskiepyti nuo šios ligos.
- Kas gali nutikti nepasiskiepijus?
- Nei vienam keliautojui nelinkėčiau patirti, kas yra geltonasis drugys, paplitęs atogrąžų šalyse. Susirgus juo, po trumpo inkubacinio laikotarpio pradeda krėsti šaltis, temperatūra pakyla iki 39-40 C, skauda galvą, raumenis, pykina. Ligonis nemiega, kliedi, bijo šviesos.
Po kelių dienų jo būklė trumpam pagerėja, tačiau apie 15 proc. atvejų liga peržengia į antrą fazę, kuri yra dar sunkesnė. Jos metu atsinaujina karščiavimas, atsiranda ryški gelta, pilvo skausmas, vėmimas, bėrimas odoje. Gali prasidėti kraujavimas iš burnos, nosies, skrandžio ir žarnyno: kraujingų priemaišų atsiranda vemiant ar tuštinantis.
Ligai progresuojant vystosi kepenų ir inkstų nepakankamumas, koma.
Sergama apie 10 dienų, specifinio gydymo nuo šios ligos nėra. Apie 15 proc. žmonių serga labai sunkia šios ligos forma, kuri net apie 60-80 proc. atvejų baigiasi mirtimi.
- Kiek laiko likus iki kelionės rekomenduojama pasiskiepyti?
- Kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas rekomenduojama iki kelionės likus 4-6 savaitėms, nes po skiepijimų susiformuoti imunitetui reikalingas tam tikras laikotarpis. Jeigu pasiskiepijama prieš pat išvykstatnt, lieka tikimybė užsikrėsti.
Tačiau ir tuomet, jeigu iki kelionės liko mažiau laiko, rekomenduojama kreiptis į gydytoją - pasiskiepyti nuo kai kurių ligų galima ir vėliau.
- Ar skiepijimus reikia periodiškai kartoti?
- Kiekvieni skiepai veikia tik tam tikrą laikotarpį. Tarkime, nuo erkinio encefalito reikėtų pasiskiepyti kas treji metai, nuo difterijos, stabligės ir kokliušo, geltonojo drugio - kas dešimt metų.
- Ar svarbu, į kokią vietovę - miesto ar kaimo - keliaujama?
- Didesnė tikimybė užsikrėsti yra kaimo vietovėse, kur yra blogos sanitarinės sąlygos, nesilaikoma higienos reikalavimų, užterštas vanduo. Bet pavojai slypi ir miestuose.
- Ar keliaujant privaloma turėti skiepų pasą?
- Tarptautinį skiepijimų pažymėjimą arba skiepų pasą privaloma turėti tiems, kas keliauja į kurios nors infekcijos endeminę (labai paplitusią) teritoriją - jie privalo turėti tarptautinį skiepijimo pažymėjimą kaip įrodymą, kad yra pasiskiepiję nuo konkrečios ligos. Kitaip į tą šalį jie gali būti paprasčiausiai neįleisti.
Pavyzdžiui, vykstant į Centrinę Afriką ir kai kurias Pietų Amerikos šalis yra privaloma pasiskiepyti nuo geltonojo drugio.
Skiepų pasas išduodamas sveikatos priežiūros įstaigose ar skiepų kabinetuose. Verta tokį dokumentą turėti keliaujant, net jei jo nereikalaujama, nes į jį įrašoma informacija apie visus kitus atliktus skiepus, taip pat skiepijimų datos.
