Sunki trauma sukaustė vyro kūną, bet ne sielą

Vladislovui Diržiui (58 m.) netrūksta geros nuotaikos. Vyras dažnai juokiasi ir juokauja, nors pajudinti gali tik galvą ir šiek tiek – rankas. Prieš aštuoniolika metų patirta automobilio avarija atėmė iš jo galimybę judėti, tačiau nesukaustė sielos.

Daugiau nuotraukų (1)

Daiva Ausėnaitė ("Lietuvos rytas")

Apr 7, 2013, 7:33 PM, atnaujinta Mar 8, 2018, 4:50 PM

Sostinės Gerontologijos centre gyvenančio V. Diržio kambarys nuolatos pilnas svečių – čia lankosi tituluotos gražuolės, arbatos išgerti užsuka besigydantys narkomanai, su kunigu Vladas žaidžia biliardą, mokosi anglų kalbą ir planuoja užsidirbti pinigų valiutų rinkoje.

Koridoriumi iki Vlado kambario palydi jo draugė Violeta. Ji informuoja apie vyro dienotvarkę – netrukus jis bus keliamas specialiu keltuvu ir sodinamas į automatinį vežimėlį. Prieš tai slaugytojos įves jam kateterį – Vladas pats į tualetą neina.

Vlado kambarys nustebina jaukių namų aplinka. Ant palangės – gėlės, ant sienų – nuotraukos, ant stalo – garuojančios arbatos puodeliai. Vladas mosteli galva į balkono pusę. „Pernai auginome pomidorus. Nelabai vykęs buvo projektas”, – šypsojosi vyras.

Po traumos V.Diržiui trejus metus teko keliauti po įvairias gydymo ir reabilitacijos įstaigas, iš viso – trylika.

Vyras karčiai šypteli – tokia lietuviška realybė, šalyje nėra įstaigos neįgaliesiems, kur jie galėtų nuolat gyventi ir būti tinkamai slaugomi.

Prieš penkiolika metų sostinės Gerontologijos centre atsidūręs Vladas galiausiai sutiko malonų slaugytojų būrį.

Kol laukiame, kada slaugytojos iškels neįgalų vyrą iš lovos, jis kompiuteryje rodo nuotraukas – vaikai, dvi anūkės, sesuo, sesers vestuvės, kelionių po įvairias gydymo įstaigas akimirkos, taip pat daugybę, atspindinčių gyvenimą Gerontologijos centre.

Ant vyro akinių įtaisyta kompiuterinė pelė – judindamas galvą jis valdo kompiuterį.

V.Diržys turi interneto ryšį, savo profilį populiariame interneto socialiniame tinkle, kalbasi su likimo draugais ir giminaičiais.

Internetas leido jam susirasti draugų visame pasaulyje – vieną net Amerikoje. Gal tik rašyti laiškus sunkiau, nes galvos linktelėjimu reikia spustelėti kiekvieną raidę – tam reikia laiko ir kantrybės.

Neįgalus vyras mėgsta internete pažiūrėti filmus, paskaityti žinias, net įsileidžia į diskusijas apie naujosios valdžios sprendimus sveikatos apsaugos srityje.

Klaipėdoje gimęs, Kuršėnuose augęs Vladas baigė tuometę Žemės ūkio akademiją, įgijo ekonomisto išsilavinimą, dirbo kolūkiuose.

Žlugus sovietinei santvarkai, papūtus naujiems vėjams, Vladas nutarė užsiimti verslu.

„Koks ten verslas buvo tais laikais – perki, parduodi. Daugybė šių dienų turtuolių būtent taip susikrovė savo pirmuosius milijonus. Aš irgi norėjau užsidirbti. Iš pradžių prekiavau Lietuvoje, po to ėmiau dairytis į Rusiją. Supratau, kad verta prekes vežti iš ten”, – prisiminė vyras.

Vladas du kartus vyko į Rusiją. O trečioji kelionė į Ivanovo miestą, kur pirko džinsinių audinių, grįžtant namo baigėsi avarija. Iki Lietuvos buvo likę apie 60 kilometrų.

Prie vairo sėdėjęs verslo partneris posūkyje nesuvaldė automobilio. Mašina krito nuo skardžio, vertėsi.

Vladas prabudo, kai automobilis ėmė kristi. O kai automobilis vėl atsistojo ant ratų, suprato negalįs pajudinti kūno.

„Vairuotojas atsipirko lengvais sužalojimais, o aš paskutinius žingsnius žengiau, kai įlipau į mašiną. Kol atvažiavo greitoji, nepraradau sąmonės, siaubingai drebėjau, negalėjau pajudėti. Viską atsimenu, labai nemalonūs prisiminimai”, – sakė Vladas.

Vyrui lūžo penktasis kaklo slankstelis. Dėl to jis nebegali valdyti savo kūno.

Tėvai parsivežė jį į Lietuvą. Šiauliuose uždėjo įtvarą, išsiuntė į reabilitaciją.

„Reabilitacijos įstaigose praleidau nemažai laiko. Tik dėl to dar galiu šiek tiek valdyti pečių juostą, rankas. Vienu metu su specialiais įtvarais net galėjau pats laikyti šaukštą”, – pasakojo vyras.

Reabilitacijos įstaigose jis sutiko tokių pat paralyžiuotų vyrų – su jais iki šiol bendrauja internetu.

„Man sudėtinga rašyti, todėl dažniau kalbamės per „Skype” programą. Su vienu draugu dažnai pašneku, pasikeičiame kompiuterinėmis programomis – jis kompiuterį valdo balsu”, – pasakojo vyras.

Dabar V.Diržys gauna pašalpą, pinigų slaugai – pats susimoka už gyvenimą Gerontologijos centre, kur gauna minimalias slaugos paslaugas, maisto.

Jo tėvai pardavė butą Kuršėnuose ir atsikraustė gyventi į Vilnių arčiau sūnaus. Vėliau pardavė butą, kad galėtų įsikurti Gerontologijos centre. Tėvas mirė, o motina gyvena per kelis kambarius ir kasdien lanko neįgalų sūnų.

Į svečius pas Vladą užsuka ne tik motina. Vyras nesijaučia vienišas ar visų pamirštas. Jo kambaryje visuomet pilna žmonių.

Prieš keletą metų į jo kambarį sugužėjo keliolika grožio konkurso dalyvių. Kasdien apsilanko kunigas Sigitas Grigas – juodu kompiuteriu pažaidžia biliardą.

Kunigas Kęstutis Dvareckas pas Vladą atveda žmones, kurie bando gyventi be narkotikų.

„Geriame arbatą, šnekamės apie viską ir apie nieką. Jie pagroja, piešia – labai talentingi, bet liūdni žmonės. Net nežinau, kodėl Kęstutis juos čia veda, – juokėsi Vladas. – Gal padedu jiems atgauti gyvenimo džiaugsmą?”

Gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi jam netrūksta. V.Diržys rodo savo vaikų ir anūkių nuotraukas. Dukra Jurga jam padovanojo dvi anūkes, o sūnus Vladas šiuo metu gyvena Norvegijoje.

V.Diržiui nemažai padeda sesuo ir jos vyras suomis. Jis padėjo įsigyti specialų keltuvą, elektrinį krėslą, kurį Vladas valdo viena ranka. Sesers vyras pasirūpino, kad būtų padidintas kambarys, atsirastų kompiuteris.

„Mano gyvenime pilna gerų žmonių. Štai čia susipažinau su moterimi, taip pat šių namų gyventoja – ji apsiėmė mane mokyti anglų kalbos. Mokiausi šešerius metus.

Dabar vienas geras žmogus pasišovė man padėti išmokti naudotis programa, kuria internetu prekiaujama valiuta. Juk esu ekonomistas, išsilavinimas ir prigimtis reikalauja uždirbti pinigus”, – juokėsi Vladas.

Kol kas jis valiuta prekiauja tiktai bandomojoje programoje, o kadangi nesiseka, nedrįsta prekiauti tikrais pinigais. „Bet dabar turiu naują tikslą – išmokyti šia programa naudotis anūkes”, – nepaliovė šypsotis vyras.

Nauji tikslai ir jų siekimas padeda jam nepalūžti, judėti į priekį.

„Po avarijos, kai buvau blaškomas po ligonines, tikrai buvo sunku. Tuomet negalėjau net ašarų nusišluostyti.

Matyt, turiu daug optimizmo, geros nuotaikos ir humoro jausmo. Tas derinukas saugo mano galvą nuo blogų minčių. Gyvenime visuomet yra ką veikti, reikia tik norėti”, – sakė Vladas.

Beveik dviejų metrų ūgio vyras apgailestauja tik dėl to, kad dėl didelio ūgio negali keliauti specialiuoju neįgaliųjų transportu.

„Prieš trejus metus pasikeitė specialiojo transporto automobiliai ir į juos netelpu. Kai buvo laidojamas tėvas, negalėjau jo lydėti į kapus”, – prisiminė vyras.

Elektriniu vežimėliu jis apkeliauja Gerontologijos centro apylinkes – pasivažinėja po parką, miškelį, tačiau toliau nukeliauti negali.

„Draugai buvo radę specialųjį automobilį, į kurį tilpau, – nuvežė prie tėvo kapo. Bet negaliu jų prašyti nuvežti mane į Kauno zoologijos sodą ar prie jūros”, – sakė Vladas.

Jam labai liūdna girdėti, kad jauni žmonės, net moksleiviai, praranda gyvenimo džiaugsmą, nori žudytis.

„Avarija buvo suteikusi man visas galimybes geisti mirties, bet džiaugiuosi, kad esu gyvas. Nesvarbu, koks tas mano gyvenimas, – tai yra gyvenimas ir aš noriu gyventi”, – sakė Vladas.

Bendravimas gydo žaizdas

Jei artimas žmogus yra paralyžiuotas, negali rišliai kalbėti, dar nereiškia, kad jis nieko nejaučia ir nesupranta. Bendravimas neįgaliesiems – kaip vaistas, gydantis fizines ir dvasines žaizdas. Tokių asmenų negalima atstumti ir pasmerkti vienišumui.

– Kodėl sveikieji dažnai nenori skirti dėmesio neįgaliesiems? – pasiteiravau Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis” vadovės Danos Migaliovos (nuotr.).

– Pastaruoju metu požiūris į neįgaliuosius šiek tiek keičiasi. Bet yra daugybė dalykų, dėl kurių neįgalieji jaučiasi atstumti, nereikalingi.

Dažnas žmogus kalbasi su gėle, naminiu gyvūnu, o neįgalių žmonių vengia, nemoka parodyti jiems savo šilumos ir dėmesio. Tai rodo, kad mūsų visuomenė dar nėra brandi.

Bendraudami mes negalime pakenkti neįgaliam žmogui.

Nesvarbu, kokios būtų neįgalumo priežastys – insultas, trauma, cerebrinis paralyžius, persekiojantis nuo gimimo, ar kitokie sveikatos sutrikimai, žmogus – socialinė būtybė, bendraudamas jis įprasmina savo gyvenimą.

– Ar tiesa, kad paralyžiuotas žmogus nieko nejaučia – nei bučinių, nei prisilietimų?

– Dažnai būna sunku įvertinti, kiek paralyžiuotas žmogus suvokia ir jaučia. Gali būti, kad girdėdamas, kaip kitas asmuo kalba, jis reaguoja į oro virpesius, žvilgsnius.

Šiuolaikiniai smegenų tyrimai rodo, kad neįgalus žmogus gali labai daug suprasti, nes smegenys yra plastiškos. Tokį asmenį stimuliuoja įvairūs išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, akių kontaktas, netgi kalba, įvairūs fiziniai pratimai.

O mums neretai atrodo – jei žmogus nesugeba ar negali kalbėti, neišreiškia savo emocijų, vadinasi, jis nieko nesupranta, nesiorientuoja, kur yra ir kas jam atsitiko.

Tokius žmones neretai emociškai nurašome ir atliekame tik pareigas: juos valgydiname, keičiame patalynę, prausiame.

Kad neatsirastų pragulų, vartome nuo vieno šono ant kito, o kalbėtis apie svarbius dalykus nebelieka nei laiko, nei noro.

Dažnai slaugydami neįgalų žmogų jo artimieji jaučiasi kalti, kad negali padėti jam atsistoti ant kojų. Prisiliesti, apkabinti, paglostyti, paspausti ranką, patapšnoti per petį – visi šie judesiai neįgaliam žmogui labai svarbūs.

Mūsų visuomenės bėda – nenorime suprasti, kad sukaustyti savo kūne žmonės kur kas daugiau supranta, nei mums atrodo.

Parengė Danutė JONUŠIENĖ

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.