Lietuvos medicininių tyrimų laboratorijų specialistai per pastaruosius dvidešimt metų žengė milžinišką žingsnį įsisavindami moderniausias technologijas. Tačiau net ir šiais laikais pacientų ištyrimo kokybė yra gana pažeidžiama - tereikia pabandyti sutaupyti, pavyzdžiui, reagentų sąskaita. Tuomet sumokėtume brangiausią - sveikatos - kainą.
Apie pacientams nematomą medicininių tyrimų laboratorijų darbą kalbėjomės su Vilniaus universiteto (VU) ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centro direktore prof. habil. dr. Zita Aušrele Kučinskiene.
- Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, kuriai vadovavote beveik trisdešimt metų, vienija per 200 laboratorijų. Kaip jos keitėsi mūsų valstybei atkūrus nepriklausomybę?
- Laboratorinės medicinos specialistai sugebėjo pasiekti aukščiausius pasaulio laboratorinės medicinos standartus. Vienas iš ryškiausių gerų pokyčių pavyzdžių - VU ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centras, kuriame pavyko įrengti šešias modernias medicininių tyrimų laboratorijas, vyksta mokslo tiriamasis ir pedagoginis darbas.
1981 metais pradėję dirbti tik ką pastatytose Santariškių klinikose teturėjome du monokuliarinius mikroskopus ir fotoelektrokolorimetrą - prietaisą, leidžiantį matuoti gliukozės, cholesterolio, baltymų ir kitų medžiagų kraujyje koncentraciją.
Tuo metu buvo sunku patikėti, kad palyginus greitai kraujui, šlapimui, ląstelėms ir kitoms organizmo medžiagoms ištirti naudosime robotų, lazerių bei kitas naujausias technologijas.
Dabar laboratorinė diagnostika tapo daug tikslesnė, labai išsiplėtė tyrimų spektras. Sėkmingai įdiegėme molekulinius virusų tyrimus, kurie būtini diagnozuojant virusines infekcijas, atliekant audinių ir organų transplantacijas, taip pat galime ištirti rečiausias kraujo grupes, nustatyti retus baltymus, vaistų koncentraciją ir kitus duomenis.
Ypač sudėtingas technologijas naudojame kraujo ligų diagnostikoje, kai tiriame ląstelių paviršiaus receptorius.
Modernūs analizatoriai ir reagentai iš esmės atvėrė naujas galimybes ne tik diagnozuoti sudėtingiausias ligas, bet ir tiksliai kontroliuoti gydymo procesą, efektyviau dirbti prevencinį darbą.
- Ar tokios naujos tyrimų technologijos pasiekė ir šalies regionuose veikiančias laboratorijas?
- Be abejo, modernizacija pirmiausia prasidėjo pagrindinių šalies gydymo įstaigų laboratorijose. Dabar didžiuosiuose miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje - galima atlikti tikrai daug įvairių laboratorinių tyrimų, tačiau ypač sudėtingais atvejais tenka tyrimus atlikti sostinėje.
Kitas kelias - ėminiai sudėtingiems tyrimams atvežami į centrines laboratorijas, o atsakymai gydytojus greitai pasiekia internetu.
Mažesnių gydymo įstaigų laboratorijos irgi įdiegia naują įrangą. Šeimos gydytojai minimalius laboratorinius tyrimus jau gali atlikti savo kabinete ar prie paciento lovos. Išsiplėtė ir privačių laboratorijų veikla.
Visoms pagrindinėms laboratorijoms neracionalu įdiegti visus sudėtingiausius tyrimus - tai labai brangiai kainuojančios technologijos. Jeigu nesusidaro būtinas tyrimų skaičius, nebegalima užtikrinti jų kokybės. Todėl net ir turtingų šalių geriausios laboratorijos nesiekia diagnozuoti visų ligų. Tam steigiami retesnių tyrimų centrai. Štai kuriai nors paveldimai ligai diagnozuoti Europoje gali užtekti tik vienos laboratorijos.
Prieš dvidešimt metų suformavome laboratorinių tyrimų plėtros Lietuvoje politiką. Sutarėme, kad šalyje būtina sukurti stiprų tyrimų centrą, kad žmonėms pagalbos nereikėtų ieškoti užsienyje.
Dabar labai svarbu, kad gydytojai žinotų ir paaiškintų pacientams, kokius sudėtingus medicininius tyrimus galime atlikti. Tada informuotas žmogus gali nuspręsti, kaip elgtis tuo atveju, kai valstybė jam reikalingo tyrimo negali kompensuoti.
- Laboratorinių tyrimų technologijos itin sparčiai vystosi. Ar apkrauti darbu gydytojai spėja sekti naujienas, kad efektyviai pasinaudotų naujausiomis diagnostikos galimybėmis?
- Esu įsitikinusi, kad rimtai dirbantys gydytojai yra išsamiau susipažinę su moderniais tyrimais ir juos gali taikyti praktikoje.
Be abejo, klasikiniai tyrimai liko, tačiau ištyrimo metodai gerokai patobulėjo. Pavyzdžiui, vienu metu buvo primirštas C - reaktyviojo baltymo tyrimas, parodantis uždegimą. Dabar jis įgavo lyg ir „antrąjį kvėpavimą“: atliekamas labai jautraus C - reaktyviojo baltymo tyrimas. Net ir miokardo infarktas gali būti diagnozuotas remiantis šiuo tyrimu.
Lietuvos laboratorinės medicinos draugijos nariai nuolat supažindina su naujovėmis kitų medicinos sričių specialistus.
Laboratorijoje dirbantis medikas dažnai lieka šešėlyje, nors gydančiam specialistui daug ką gali paaiškinti ir apie diagnozę, ir numatyti prognozes. Tereikia naudotis visomis galimybėmis.
- Daugiau nei prieš dešimtmetį šalyje pradėjo kurtis privačios medicininių tyrimų laboratorijos, kurių dabar suskaičiuojama apie šešiolika. Kaip tai paveikė ar praturtino laboratorinės medicinos sistemą?
- Jei privačios laboratorijos sugebėjo rasti savo nišą, vadinasi, jos yra reikalingos. Šis procesas suteikė naujų aspektų šalies laboratorinei medicinai.
Štai privačių laboratorijų neriboja viešųjų pirkimų tvarka. Tai suteikia laisvę greičiau įdiegti labiausiai reikalingą modernią tyrimų technologiją ir sukurti patrauklias darbo vietas.
Sustiprėjo konkurencija. Kokybiškai dirbančioms laboratorijoms vystytis padeda ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis profesinėmis organizacijomis.
Turime puikių pavyzdžių, kai nuosekliai dirbusios privačios laboratorijos sugebėjo pasiekti aukščiausius pasaulinius standartus.
Privačios laboratorijos teikia paslaugas ne tik šeimos gydytojų kabinetams, privačioms gydymo įstaigoms, bet ir kai kurioms valstybinėms poliklinikoms ar ligoninėms. Tai rodo, kad privatus ir viešasis sektoriai medicinos srityje gali sėkmingai bendradarbiauti.
Tačiau svarbu išlaikyti balansą: atsižvelgti ne tik į ekonominius rodiklius, bet ir garantuoti paslaugų kokybę ir prieinamumą pacientams.
Kai privati laboratorija rimtai dirba ir jos vadovų nevaldo komerciniai siekiai, jokių problemų neturi būti. Tuomet visi kartu dirbame žmonių sveikatos labui. Žinoma, tiek valstybinėms, tiek privačioms laboratorijoms turėtų būti nustatyti visiškai vienodi kokybės reikalavimai.
- Įvaldėme moderniausias technologijas, turime kvalifikuotus specialistus, atsirado konkurencija. Ar tikrai visos laboratorijos dabar gali užtikrinti tyrimo kokybę?
- Visos šalyje veikiančios laboratorijos yra atestuojamos. Be to, jos privalo dalyvauti išoriniame kokybės vertinime, reguliariai išsiųsti patikrai į užsienį kokybinius testus. Jei pastebimi nustatytų standartų pažeidimai, privaloma tikrinti įrangą, reagentus, darbuotojų kvalifikaciją.
Aišku, pirmiausia būtina laikyti medžiagos paėmimo taisyklių. Tyrimo kokybei daug įtakos turi ir žmogiškasis faktorius.
Pacientui irgi būtina tinkamai pasirengti procedūrai. Ar gali būti tikslus, pavyzdžiui, trigliceridų (riebalų) koncentracijos tyrimas, jei žmogus prieš kraujo paėmimą prisivalgė riebaus maisto?
Prieš 20 metų teko susidurti su kai kurių laboratorijų kokybės problemomis, kurios kilo iš noro sutaupyti. Iš klaidų pasimokyta, viskas liko praeityje. Dabar apie pažeidimus man neteko girdėti, pasitaiko tik nedidelių niuansų.
- Pasaulyje laboratorinės medicinos specialistai pastebi, kad vis aktyviau platinami pigūs, bet tyrimo kokybės negarantuojantys reagentai. Ar ši problema aktuali ir Lietuvoje?
- Deja, bet taip. Tai ne tik medicinos problema. Pagal viešųjų pirkimų tvarką turėtume įsigyti pigiausius reagentus ar vienkartines priemones. Kai kalbame apie žmogaus sveikatą, mažiausia kaina visuomet sukelia daug abejonių.
Ar galime būti garantuoti, kad laisvosios rinkos sąlygomis neatsiras mažiau atsakingas laboratorijos ar medicinos įstaigos vadovas, kuris verčiamas aplinkybių ar siekdamas naudos pabandys sutaupyti tyrimų kokybės sąskaita?
Tam tikrų pavojų galime įžvelgti. Mus dažnai ragina nepereikvoti nustatytų reagentų kiekio, tačiau tyrimus skiria gydytojas, kuris žino, ko reikia pacientui gydyti. Geriau iš viso neatlikti tyrimo nei rizikuoti jo kokybe.
Tikiuosi, kad už tai atsakingi žmonės suvokia, koks pavojus pacientų sveikatai čia slypi. Būtina aiškiai žinoti, kad yra riba, kurios peržengti negalima net ir tuomet, kai stinga lėšų.
