Vilniaus universiteto Onkologijos instituto pacientu tapęs Vytautas šiandien ramiai praeina pro rūkančius vyrus. Nors buvo bene didžiausias rūkalius iš visų tų, su kuriais ligoninės koridoriuose suvedė tokia pati plaučių vėžio diagnozė.
Traukti dūmą Vytautas pradėjo tarnaudamas armijoje – tuomet jam buvo aštuoniolika.
Nuo to laiko rūkė be pertraukos ir kuo toliau – tuo daugiau.
„Rūkalai man buvo tarsi narkotikai – jeigu ryte neparūkydavau, pildavo šaltas prakaitas“, – prisipažino autobuso vairuotoju dirbantis vyras.
Kai praėjusį pavasarį nei iš šio, nei iš to jam pakilo temperatūra, atsirado šaltkrėtis, Vytautas nieko bloga neįtarė – manė, jog peršalo, pagulės porą dienų lovoje ir praeis. Bet savijauta nepagerėjo, tad jonaviškis išsiruošė pas šeimos gydytoją.
Kilus įtarimui dėl plaučių jam buvo pasiūlyta apsilankyti pas aukštesnio lygio specialistus. „Štai ir vėžiukas“, – rankomis skėstelėjo jonaviškis.
Jis nebeieško cigaretės, kaip būdavo anksčiau. Rūkyti metė dar nežinodamas galutinės diagnozės.
„Daugelis stebisi, kad man pavyko. O aš nusiteikiau, jog nerūkysiu, ir nerūkau. Net nesikankinu“, – kalbėjo vyras, kurį dabar kankina kiti dalykai. Mat ištverti pirmąjį chemoterapijos kursą nebuvo lengva.
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Pirmojo onkochirurgijos skyriaus vedėjas profesorius Saulius Cicėnas panašių istorijų girdėjo ne vieną. Daugelis jo pacientų – 60–70 metų vyrai, rūkę ne vieną dešimtmetį.
Plaučių vėžį profesorius vadina pačia klastingiausia, atspariausia gydymui ir didžiausią mirštamumą nulemiančia piktybine liga.
Nuo jos miršta tiek pat žmonių, kiek nuo krūties, prostatos ir kolorektalinio vėžio kartu sudėjus.
„Itin didėja moterų sergamumas Europoje ir kitose šalyse. Tai gąsdina, nes serga vidutinio amžiaus moterys, dažniausiai niekada nerūkiusios, negyvenusios rūkalų aplinkoje. Liūdniausia, jog jos serga tokiomis vėžio formomis, kurias labai sunku ir gydyti, ir nustatyti“, – sakė profesorius S.Cicėnas.
– Kodėl taip yra? Juk seniai žinoma, jog plaučių vėžio kaltininkas – rūkymas.
– Ne tik rūkymas gali nulemti vėžį – 15 proc. plaučių vėžiu susirgusių pacientų niekada nėra rūkę.
Kai kurios vėžio formos atsiranda dėl tam tikrų hormonų poveikio. Vieną procentą ligos atvejų nulemia genai. Įtakos turi ir aplinkos sąlygos – radiacija, asbestas, užterštumas, kitos priežastys.
Azijoje, kur sparčiai daugėja plaučių vėžiu susirgusių moterų, tai siejama su jų ilgalaikiu darbu virtuvėje, aplinkoje, kur tvyro nemažai smalkių ir dūmų, kuriuos skleidžia įkaitęs aliejus.
Vis dėlto rūkymas – dažniausia plaučių vėžio priežastis. 85 proc. pacientų dėl ligos gali kaltinti save, kad rūkė. Šalyse, kur pavyko sumažinti rūkymo paplitimą, sumažėjo ir plaučių vėžio atvejų.
– „Mano senelis rūkė iki mirties ir mirė sveikas“, – dažnai mėgsta sakyti tie, kurie nenori mesti rūkyti.
– Žinoma, ne visi rūkantys suserga. Kita vertus, anksčiau žmonės mirdavo nuo vėžio net nežinodami, kuo serga. Ir piktybinių ligų buvo daug mažiau nei dabar.
Pasikeitusios gyvenimo sąlygos, užterštumas, stresas – daugybė priežasčių turi įtakos, nes genai, kaip minėjau, nulemia tik 1 proc. sergamumo.
Tai svarbu ne tik mums, lietuviams, ši problema opi viso pasaulio medikams. Neseniai Sidnėjuje vykusiame XV pasauliniame plaučių vėžio kongrese buvo kalbėta apie tai, kaip sumažinti nuostolius, kurie patiriami susirgus šia liga. Pirmiausia būtina stabdyti rūkymą.
Antrasis veiksnys, padedantis mažinti mirštamumą, – ankstyva plaučių vėžio diagnostika. Bėda ta, kad plaučių vėžys neturi jokių ankstyvų požymių.
Kai atsiranda ligos požymiai, dažniausiai vėžys būna išplitęs arba toli pažengęs.
– Ar nebūtų naudingos patikros programos, skirtos rizikos grupėms priklausantiems žmonėms?
– Tai pernelyg brangu, nes reikalinga žemo dažnio kompiuterinė tomografija, būtini specialūs aparatai.
Vienintelis dalykas, ką gali padaryti kiekvienas, peržengęs 40 metų slenkstį, – kartą per metus pasitikrinti sveikatą ir nuolat stebėti savijautą.
Atsiradus neaiškios kilmės karščiavimui, kosuliui, kitiems požymiams – apsilankyti pas gydytoją, pasidaryti rentgeno nuotrauką. Ji leidžia įtarti plaučių vėžį.
Diagnozavus pirmos stadijos ligą, yra 87–90 proc. tikimybė, kad žmogus gyvens mažiausiai penkerius metus.
Geriausių rezultatų pasiekiame, kai naviką galime pašalinti – išoperuoti. Jeigu to nebegalime padaryti, rezultatai būna blogesni.
Įveikti šią ligą nėra paprasta. Plaučių vėžys – be galo atsparus ir tarsi chameleonas sugebantis prisitaikyti prie įvairių gydymo metodų.
Būna, jog pradedame gydyti vienokios sandaros naviką, gydymo viduryje atlikę tyrimus pamatome, jog jis pakito, o baigiant gydyti išsivysto dar kita forma.
– Ar plečiasi vaistų, kuriais galima gydyti, arsenalas?
– Anksčiau diagnozavę išplitusį plaučių vėžį žmogaus nė nebegydydavome. Jis gyvendavo tiek, kiek skirta.
Dabar gydome visus, kurių būklė leidžia tai daryti. Ir pasiekiame visai neblogų rezultatų net tuomet, kai liga toli pažengusi.
Nustačius paskutinę plaučių vėžio stadiją ir parinkus tinkamą gydymą, kai kurie ligoniai gyvena ketverius ar penkerius metus. Ir jie neguli ant patalo, o dirba, dalyvauja įvairioje veikloje.
Svarbiausia kiekvienam pagal jo naviko struktūrą, kitus individualius duomenis parinkti tinkamą gydymo priemonę. Šiais laikais turėdami penkis ligonius negalime visų jų gydyti vienodai.
Individualus gydymas – trečiasis veiksnys, padedantis stabdyti mirštamumą nuo plaučių vėžio.
Lietuvoje yra du taikinių terapijos vaistai, kurie pailgina ligonių, kuriems aptinkamas išplitęs plaučių vėžys, gyvenimą. Jie skiriami tiems, kuriems pirmąkart nustatyta diagnozė ir kuriems negalima atlikti operacijos.
Puiku, kad taikinių terapija sergantiems plaučių vėžiu Lietuvoje yra prieinama. Bet ji pasiekiama tiktai tiems, kurie turi tam tikrą genų mutaciją. Tokie ligoniai sudaro tik 17–18 proc. visų ligonių.
Likę daugiau nei 80 proc., kurie neturi šios mutacijos, gydomi įprasta chemoterapija.
Dėl to mes atsiliekame nuo Europos valstybių, kuriose visiems, sergantiems išplitusiu plaučių vėžiu, jau kelerius metus prieinami pažangiausi gydymo metodai.
Daugelio Europos šalių gyventojai gydomi ir biologine terapija bei šiuolaikine chemoterapija – tai taip pat padeda mažinti mirštamumą. Lietuvoje šie preparatai dar neprieinami.
– Kaip skiriasi ligonių gyvenimo trukmė Lietuvoje ir kitose valstybėse?
– Skiriasi ne mūsų naudai. Turime pripažinti, jog Lietuvoje nuo diagnozės nustatymo penkerius metus gyvena 8–9 procentai ligonių, Europoje – 15, JAV – 20, Japonijoje – 22 proc.
Skirtumus nulemia gyvenimo būdas, žalingi įpročiai. Bet pagrindinė priežastis – žmonės Lietuvoje per vėlai kreipiasi į medikus, per vėlai patenka pas onkologus. Kai liga išplitusi, neišgelbės net ir pažangiausių pasaulio klinikų medikai.
Skaičiai ir faktai
Europoje plaučių vėžys – antra dažniausia vyrų onkologinė liga ir trečia – moterų. Lietuvoje tai antra pagal dažnį vyrų piktybinė liga, devinta – moterų.
Moterų sergamumas plaučių vėžiu Lietuvoje yra vienas mažiausių Europoje ir kol kas dar nedidėja. Vyrų sergamumas šia liga pradėjo truputį mažėti, nes sumažėjo gyventojų skaičius Lietuvoje.
Lietuvoje kasmet ši liga diagnozuojama 1200–1300 žmonių. 2011 metais 100 tūkst. gyventojų teko 80 plaučių vėžiu sergančių vyrų. Moterų sergamumo rodiklis buvo 17,2.
Dažniausia ligos priežastis – rūkymas. Didžiausią ligonių dalį šiuo metu sudaro vyrai nuo 60–70 metų, pradėję rūkyti prieš 30–40 metų, vidutiniškai rūkę po pakelį per dieną.
