Kauną į Alytų iškeitusi gydytoja nesigaili

„Visi klausė, kodėl tu, didmiesčio mergaite, bėgi į rajoną, kai visos darbo, gyvenimo galimybės tau atviros Kaune? Tačiau mane suprasti gali tik tie žmonės, kurie nors kiek pagyvena tokiame mieste kaip Alytus“, – sakė Ž.Deimantavičienė, kurios sprendimas iš gimtojo Kauno persikelti dirbti ir su šeima pasilikti gyventi Alytuje daugelį stebino. Tačiau gydytoja Dzūkijos sostinėje gyvena jau antrus metus ir nė akimirkos nesigailėjo, kad nepasiliko ateities kurti gimtinėje. „Manęs niekada nedomino didžiosios ligoninės, kur viskas vyksta dideliu tempu, niekas neskiria pakankamai dėmesio pacientams, o tarp kolegų egzistuoja didelė konkurencija. Ten dominuoja ir giminystės ryšiai ar pažįstamų klanai“, - atvirai kalbėjo gydytoja. – „Niekada nenorėjau būti gerbiama profesore – tik troškau būti gera specialiste, mylima gydytoja, žmona bei mama“. Anot jos, bendravimas tarp penkių ar dvidešimties žmonių skiriasi. Mažesniame kolektyve daugiau šilumos, atvirumo, bendrumų. - Kodėl pasirinkote dirbti būtent Alytuje? - Mano vyras, taip pat gydytojas, kilęs iš Prienų. Prienų ligoninė neatitiko savo statuso, kad galėčiau ten atlikti praktiką. O artimiausia tam tinkama ligoninė buvo Alytuje. Todėl studijų metais ir pasirinkau praktiką atlikti Alytaus ligoninėje. Ir taip prisirišau prie Alytaus, prie šios ligoninės sienų, kolektyvo, žmonių, kad rezidentūros metais pradėjau čia dirbti. Galiausiai man labai atsibodo iš Kauno važinėti į darbą Alytuje, todėl nusprendžiau kraustytis gyventi į Dzūkiją. Nėra didelio skirtumo, kur gyveni. Visur, kur bebūtum, tavęs laukia tas pats – darbas, namai, šeima. Draugai sakė: „Tu išvažiuoji ten, kur nebus „Megos“, „Akropolio“, ką tu ten veiksi?“. O aš atsakau, kad Alytus taip pat turi prekybos centrus, kino, miesto teatrus, nuostabią gamtą, parkus, ežerus ir kitus dalykus. Galiausiai Vilnius, Kaunas nėra taip toli. Minėjote, kad Jūsų sprendimą supras tik tie, kurie nors kiek pagyvena Alytuje. Tai kuo jis Jums toks ypatingas? Darželiai, mokyklos vaikams yra labai arti. Jeigu Kaune vaiką į darželį ar mokyklą veži 15 minučių ir džiaugiesi, kad labai arti, tai Alytuje vaikas per penkias minutes nueina pats. Važiuojant į darbą netrukdo jokie kamščiai. Galiausiai, čia oras švaresnis, aplink daug ežerų, miškų. Aš vadovaujuosi taisykle, kad geriau dideliu žmogumi būti mažame mieste, negu mažyčiu dideliame. - Kokių galimybių Jums atvėrė Alytaus ligoninė? - Galiu patikinti, kad čia yra daug nuostabių galimybių ne tik darbuotojams, bet ir pacientams. Pradedant diagnostikos klausimais, baigiant specialistų įvairumu. Ligoninė turi visą reikalingą įrangą, medicinos techniką, puikių specialistų, glaudžiai bendradarbiauja su didžiaisiais gydymo centrais, į kuriuos prireikus pacientas bus nugabentas reanimobiliu ir jam bus suteikta reikalinga pagalba. Turbūt niekur kitur nebūčiau tiek sužinojusi ir išmokusi, kiek dirbdama čia. Didmiesčių ligoninėse gydytojai specializuojasi ir dirba siaurose srityse, o Alytaus ligoninėje man teko išmokti būti universalia specialiste. - Apie Alytų kalbate vien tik teigiamai – negi nepastebite jokių trūkumų? Nepasiilgstate Kauno? - Aš pasigendu savo mamytės (šypsosi). O jeigu rimtai, tai daugiau nėra nieko, ko man trūktų. Viską, ko reikia, randu čia. Žmogui kartais reikia labai nedaug. Galbūt jaunam žmogui Alytuje yra sunkiau dėl darbo galimybių, jaunimas neturi kur pasireikšti. Būtent dėl to alytiškiai kartais daugiau linkę į kraštutinumus, smurtą. Ligoninėje mes pastebime, kad čia daugiau žmonės mušasi, šaudosi, badosi peiliais. Tačiau mediko išsilavinimą turinčiam gyventojui darbo Alytuje tikrai atsiras. Anesteziologija ir reanimatologija yra neatsiejamos nuo trapios žmogaus gyvybės ir mirties linijos. Ar šios sritys buvo sąmoningas Jūsų pasirinkimas? Taip, sąmoningas. Mano močiutės tėtis buvo felčeris, tai ir mano močiutė kažkuria dalimi pasekė jo pėdomis. Ji visą gyvenimą buvo natūralistė, gydžiusi savo anūkėlius vaistažolėmis. Iki šių dienų ir aš pati žinau, kokios vaistažolės ką gydo ir naudoju tai savo praktikoje. Kažkada norėjau būti odontologe, nes mano mamos draugės dirbo tokį darbą. Tačiau studijų metais supratau, kad tai - ne mano stichija. Gydytojo anesteziologo - reanimatologo specialybė - kaip tik man. Atidumas, konkretumas, „šalti nervai“, teorinių žinių susisteminimas ir pritaikymas. Darbe mano šūkis: „Viską atlik taip, kad grįžęs į namus miegotum ramiai“. Kol kas namuose miegu puikiai. Šiandien aš savęs neįsivaizduoju jokioje kitoje srityje. - Ar per tuos kelis gyvenamus Alytuje metus jau spėjote pasijusti šio miesto gyvenimo dalimi? - Kai manęs kas nors paklausia, iš kur tu, visada atsakau: iš Alytaus. Tačiau tikrąja alytiške aš jaučiuosi tik maždaug pusantrų metų, todėl apie visavertę integraciją man dar sunku kalbėti. Niekada nesigailėjau atvažiavusi dirbti ir gyventi į Alytų. Į Kauną man visada smagu sugrįžti, nes ten gyvena mano tėvai, bet grįžtu jau tik kaip svečias.