„Gimdos pašalinimas buvo tai, ko nesitiki nė viena moteris. Gulėdama ant operacinio stalo ir laukdama, kol suveiks narkozė, pati nustebau chirurgui pasakiusi vienintelį dalyką: „Jei įmanoma, išsaugokite mano kiaušides“.
Ta mintis atsirado iš niekur. Galbūt ji kilo iš baimės, kad netekusi ne tik gimdos, bet ir kiaušidžių, prarasiu visą moteriškumą. O gal dėl to, kad dar prieš mėnesį maniau serganti kiaušidžių vėžiu.
Laukdama narkozės poveikio pajutau saldžiai kartų jausmą. 20 miomų - gerybinių auglių, suvešėjusių mano gimdoje ir per metus mano gyvenimą pavertusių pragaru, netrukus bus pašalintos. Bet žinojau ir tai, kad neteksiu galimybės pagimdyti dar vieną vaiką.
Buvau prisiklausiusi siaubo istorijų – ir ne tik iš savo mamos, kuri tą pačią operaciją patyrė beveik prieš 30 metų. Ji pasakojo apie kovą su fiziniu skausmu ir silpnumu, kuris apėmė po gimdos pašalinimo operacijos.
„Tuomet tu negali pakelti arbatinuko, kad pasidarytum puodelį arbatos, - pasakojo kita tai patyrusi moteris. - Lovoje praleisi savaites“.
Bijojau operacijos, bijojau gyvenimo po jos. Bet juk ant operacinio stalo guliausi dėl gimdos miomų – ne dėl vėžio.
Viskas prasidėjo praėjusią vasarą. Kai mane užklupo pirmieji simptomai, jaučiau, kad kažkas yra labai negerai. Prasidėjo labai sunkios mėnesinės, smarkiai kraujavau. Be to, apėmė dideli skausmai.
Tuomet pastebėjau neįprastą kraujavimą tarp mėnesinių ciklo – o tai, kiek žinojau, gali būti ir kiaušidžių, ir gimdos kaklelio vėžio požymis.
Iš pradžių stengiausi nepanikuoti, tačiau netrukus mane apėmė dar didesni skausmai, o mėnesinės tapo nereguliarios.
Kai apie tai pasakiau savo vyrui Angusui, mes supratome vienas kitą iš pusės žodžio. Tik pažiūrėjome vienas į kitą ir pasakėme: „Tai negali pasikartoti dar kartą“.
Anguso pirmąją žmoną pasiglemžė krūties vėžys. Mano vyras jau buvo perėjęs kančių kelius, patyręs siaubą, kurį sukelia negatyvios prognozės, gydymo pakilimai ir nuosmūkiai, o galiausiai viską prarado.
Kai prasidėjo tyrimai, mes abu labai nerimavome. Laimei, paaiškėjo, kad tai – ne vėžys, o 20 miomų gimdoje – problema, su kuria susiduria dažna mano amžiaus moteris.
Tuomet išgirdau tą žodį - „histerektomija“. Iš pradžių bandžiau išvengti operacijos. Lioviausi gerti tabletes, kurios keičia hormonų veiklą.
Nenormalus kraujavimas liovėsi, dingo daugelis nemalonių pojūčių. Tačiau po kelių mėnesių gydytojas pasakė, kad operacija yra būtina – kitaip miomų nepašalinsime, jos nemažėja.
Minimaliai invazyvi operacija buvo neįmanoma – reikėjo atviros. Tai taip pat kėlė siaubą. Tad kai gulėjau ant operacinio stalo, staiga pajutau nenumaldomą norą išsaugoti kai ką, kas reiškia moteriškumą – kiaušides.
Ačiū Dievui ir, žinoma, chirurgui – jis išsaugojo kiaušides. Buvau laiminga, kad esu gyva, bet išvykdama iš ligoninės negalėjau sulaikyti emocijų. Ėmiau verkti - gailėjausi, kad daugiau nebegalėsiu susilaukti vaikų.
Nemaniau, kad operacija mane taip paveiks. Aš išsaugojau kiaušides, man per vieną naktį neprasidės menopauzė, man dar nereikės pakeičiamosios hormonų terapijos. Bet aš daugiau niekada nepagimdysiu vaikelio – ir tai suvokti buvo skaudu.
Kai susilaukiau sūnaus Jake'o, sakiau, kad su vaikas viskas baigta. Bet kai tą galimybę kažkas iš tavęs atima, tai priimti labai sunku. Verkiau, bet turėjau suvokti, kad mano sveikata – svarbiau.
Aš turiu sūnų. Man prieš akis – naujas gyvenimas, kai kasmėnesinis kraujavimas nevirs mano agonija. Kelionė to link buvo sunki, kol kas dar jaučiuosi nelabai gerai, bet aš esu. Ir tai svarbiausia“.
