Pašnekovė sakė niekada netikėjusi, kad vėžys gali pasirinkti ir ją. Tačiau vieną lemtingą dieną tą diagnozę visiškai atsitiktinai sužinojo ir ji.
„Man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, žemė slydo iš po kojų. Mano pasąmonė nesuvokė, kas man nutiko. Nepaisant to, aš niekada neuždaviau klausimo, kodėl tai nutiko būtent man. Aš tik džiaugiausi, kad ne mano šeimos nariams. Tačiau man labai pasisekė“, – savo patyrimu dalijosi Jolita, kuriai trečios stadijos žarnyno vėžys buvo diagnozuotas kol dar nebuvo spėjęs visur išplisti.
Moteris buvo skubiai operuota, vėliau jai buvo pritaikyti šeši chemoterapijos kursai. Jolitai pavyko nugalėti klastingą vėžį ir šiandien šeimoje apie tai stengiamasi net neprisiminti.
„Mano vyras ir vaikai labai sunkiai pernešė šį gyvenimo etapą, jiems buvo be galo sunku. Tačiau visą laiką jaučiau iš jų palaikymą, o be to ir pati stengiausi tikėti, būti optimistiška“, – atviravo moteris.
Kurį laiką Jolita savo vaikams apie ligą nieko nesakė. Tačiau, kai tai sužinojo, ši žinia jiems buvo didelis smūgis, tai labai juos sekino, nes jie ne tik kartu liūdėjo, betarpiškai bendravo, bet ir negalėjo nieko padaryti, niekuo padėti.
„Jiems buvau sopulys, aplink kurį reikėjo atsargiai vaikščioti“, – savo būseną anuomet apibūdino moteris.
Iki ligos ji turėjo savo verslą Alytuje, kur buvo įdarbinusi ir keletą samdomų darbuotojų. Tačiau kova su liga ją pačią labai išsekino, todėl Jolita nusprendė jį uždaryti.
Kai moteriai pavyko pasveikti, ji supratusi, kad nori padėti kitiems vėžiu sergantiems žmonėms, todėl šis noras Jolitą atvedė į įstaigą „Tėviškės namai“, kur teikiama nemokama socialinė, psichologinė bei dvasinė pagalba onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Įstaigoje ji tapo savanore. Vėliau jai buvo pasiūlyta tapti „POLA“ (pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos) kortelės koordinatore.
„Žinau, kaip sunku būna, tačiau nereikia savęs pasmerkti liūdesiui, baimei, mirties laukimui. Optimizmas, artimųjų palaikymas atitolina ligą, jos progresavimą. Visa tai reikia priimti kaip skirtą pamoką, kurią aš išmokau. Gyvenimas yra gražus, požiūris į jį po tokių įvykių tikrai pasikeitė. Anksčiau nemokėjau atrasti laiko kai kuriems dalykams, o liga mane išmokė suspėti visur, džiaugtis paprastais dalykais. To linkiu visiems, ne tik sergantiems“, – šypsodamasi linkėjo Jolita.
