Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduodavo dalį užaugusio bei subrendusio derliaus. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti obuolių – naujo derliaus vaisių.
Jei reikėtų sudaryti svarbiausių vaistažolių sąrašą, J.Vasiliauskas būtinai įtrauktų kiaulpienę, varnalėšą, ajerą. Jų šaknų galima prisirinkti dar iki šalnų. Nagrinėdamas augalų gydomąsias savybes jis daug eksperimentavo su savimi.
Medicinos mokslų daktaras J.Vasiliauskas kartu su savo žmona, akupunktūros specialiste gydytoja Danguole Vasiliauskiene ir sūnumi, medicinos mokslų daktaru, gydytoju Audriumi parašė ne vieną knygą, tarp jų didelio populiarumo sulaukusius leidinius: „Ilgo gyvenimo paslaptys“, „Gamtos vaistinė“.
„Sveikatos biblija: gydomės natūraliomis priemonėmis“ – jau tryliktoji šio mediko knyga, kuri remiasi taip pat ir jo asmenine praktika.
Vienas svarbiausių J.Vasiliausko patyrimų, kad žolės daug ką gali, buvo vaikystėje patirtas sunkus pėdos sužalojimas.
Gimęs prie Daugų, Alytaus rajone, dar būdamas vaikas jis užlipo ant dalgio, kurio ašmenys perrėžė padą. Koja smarkiai kraujavo. Tąsyk susižeidusį būsimą gydytoją išgelbėjo jo senelė, visada turėdavusi po ranka tuopų pumpurų trauktinės. Jei ne šie pumpurai, koją būtų tekę amputuoti.
Uždėtas pavilgas apsaugojo gilią žaizdą nuo infekcijos. Ilgainiui žaizda taip gerai sugijo, kad nė neliko rando.
Taip J.Vasiliausko senelė tapo pirmąja mokytoja, kuri supažindino su vaistažolėmis. Jos suteiktos žinios ne kartą pravertė medikui.
Matydamas, kad sūnus Juozas domisi vaistiniais augalais, tėvas jam padovanojo prieškario Lietuvoje vieną populiariausių knygų apie vaistažoles. Tai buvo J.Birzino parašyta nedidelė knygelė „Gydantieji augalai“. Šią knygą, perleistą Sąjūdžio metais, vilnietis gydytojas saugo namuose iki šiol.
Pašaukimą gydyti turinčio J.Vasiliausko gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas.
Neramūs pokario laikai privertė jį patirti daug neteisybės. J.Vasiliausko tėvai buvo ūkininkai, kuriems grėsė trėmimas. Kurį laiką visa šeima slapstėsi. Norėdamas padėkoti už suteiktą pastogę ir maistą, Juozas eidavo žoliauti, džiovindavo vaistingus augalus ir dovanodavo jų gailestingiems žmonėms.
J.Vasiliauskui visgi nepavyko išvengti tremties. Atsidūręs Sibire jis neprapuolė. Kadangi labai trūko medikamentų, lietuvis eidavo kartu su vietiniais gyventojais į taigą rinkti gydomųjų augalų.
Grįžęs į Lietuvą, jis įstojo į Kauno medicinos universitetą. Tai, kad buvo priimtas studijuoti, vyras vadino stebuklu – Lietuvoje tais laikais grįžusių tremtinių niekas nepriimdavo išskėstomis rankomis.
– Kuo jums ypatinga Žolinė? - paklausiau J.Vasiliausko.
– Prisimenu iš vaikystės, kaip pašventinus žolynus ir grįžus iš bažnyčios jais apkaišydavome šventųjų paveikslus. Svarbiausi vasaros darbai jau būdavo atlikti – prišienauta, nukulti javai. Tą dieną visi skanaudavo naujo derliaus duonos, susirinkdavo daug žmonių, buvo tikima – kas nešvęs Žolinės, bus neturtingas.
Žolynų šlovinimas turėjo taip pat praktinę reikšmę, nes nebuvo tiek vaistų, kiek jų yra dabar. Dažnai vaistažolės būdavo vienintelė gydomoji priemonė. Man taip pat buvo svarbu išsiaiškinti, koks augalų poveikis susirgus.
– Ilgą laiką buvo manyta, kad geriausia rinkti vaistažoles iki Joninių. Ką patartumėte tiems žmonėms, kurie dar nespėjo pasiruošti jų atsargų žiemai?
– Augalus reikia rinkti atsižvelgus į jų augimo fazę. Jei nužydėjo žiedai, nuo sausros parudo lapai, nieko baisaus – daug veikliųjų medžiagų sukaupia augalų šaknys, o šaknis galima rinkti iki šalnų.
Vaistinių augalų preparatai yra pranašesnis už sintetinius medikamentus, nes lengviau pasisavinami, beveik nesukelia alerginių reakcijų, jais galima ilgai gydytis, jų poveikis švelnesnis.
Iki vėlyvo rudens kiaulpienių, varnalėšų, ajerų šaknys kaupia vertingas medžiagas.
- Vitaminų fabriku vadinama paprastoji kiaulpienė greitai nužydi. Kaip reikėtų paruošti jos šaknis?
- Iškastas šaknis reikia nuvalyti, nuplauti, supjaustyti ir sudžiovinti. Išdžiūvusios šaknys būna bekvapės, saldžiai kartoko skonio. Kiaulpienių šaknyse esančios medžiagos žadina apetitą, skatina virškinamojo trakto veiklą, jomis gydomi uždegimai. Neveltui yra toks liaudiškas posakis „Geri viduriai – sveikas žmogus“.
Jei virškinimas normalus, taip pat – gera imuninė sistema, žmogus nejaučia nuovargio, mieguistumo, būna darbingas, geros nuotaikos. Kiaulpienių šaknų nuoviras varo tulžį, šlapimą, laisvina vidurius. Tokį nuovirą galima gerti sergant kepenų ir tulžies ligomis, geltlige, gastritu, hemorojumi.
– Kaip paruošti tokį nuovirą?
– Tai nėra sunku, valgomąjį šaukštą susmulkintų šaknų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir pusvalandį pavirti. Ataušusį nuovirą reikia nukošti ir kasdien gerti 3-4 kartus prieš valgį.
– O ką daryti, jei net vasarą kamuoja nemiga?
– Pasidairykime po pievas, rugpjūtį žydi kartusis kietis, dar vadinamas pelynu.
Patarčiau skinti tik pražydusias, maždaug 30 centimetrų ilgio viršūnėles. Kiečių užpilas yra kartus, jis tinka ne tik gerinti virškinimą, bet ir susijaudinus, prasidėjus nemigai, dirglumui, galvos skausmams.
Tai – vaistažolė, kurios veikliosios medžiagos skatina kepenų, tulžies veiklą, gerina šlapimo išsiskyrimą.
Kiečio dedama į mišinius arbatoms, kurios skirtos gydyti tulžies akmenligę, moterims tokia arbata puikiai malšina mėnesinių skausmus. Negalima perdozuoti, nes per didelė pelynų dozė gali sukelti vėmimą ir traukulius.
Uždegimą taip pat mažina smėlyninis šlamutis, kurio žiedai atbaido net kandis. Šalmučių žieduose yra eterinio aliejaus, flavonoidų, mineralinių medžiagų, taip pat tokių veikliųjų medžiagų, kurios veikia antibakteriškai ir atpalaiduoja spazmus.
– Ar tiesa, kad iš jaunų varnalėšų lapų galima virti net sriubą?
– Varnalėšų lapai iš viršaus žali, o iš apačios – pilki. Kinai vartoja visą augalą, ypač šviežius lapus, verda iš jų sriubą. Vienmetės šaknys yra valgomos, nes tai – dietinis maistas.
Vaistams vartojamos varnalėšų šaknys. Sudžiovintų varnalėšų šaknų nuoviras padeda tada, kai žmogus peršalęs, nes skatinamas prakaitavimas.
Nuo seno lietuviai varnalėšos šaknimis gydo reumatą, podagrą, cukrinį diabetą, skrandžio opaligę, inkstų akmenligę.
Iš varnalėšų šaknų galima paruošti aliejinę ištrauką, kuri stiprina plaukus, apsaugo juos nuo slinkimo. Pavyzdžiui, vieną dalį džiovintų varnalėšos šaknų reikia užpilti 10 dalių aliejaus, po kelių parų tokiu aliejumi jau galima įtrinti galvos odą.
Varnalėšų šaknų nuoviru galima taip pat skalauti plaukus.
– Ar prisimenate, ko dažniausiai klausia susirgę žmonės?
– Beveik visi prašo stebuklingos tabletės, kuri juos greitai išgydytų. Tačiau tokios nėra. Iš tikrųjų sveiksta pats organizmas, tik jam reikia padėti – neužteršti savo mąstymo blogomis mintimis, nejausti užantyje pykčio, pavydo.
Dažniau reikėtų taip pat apsidairyti, kokioje aplinkoje mes gyvename, kokie augalai mus supa. Gera savijauta nuo daug ko priklauso, bet kiekvienas žmogus yra už ją atsakingas. Reikėtų taip susitvarkyti, kad nesėdėtų vabalas smegenyse.
Jei sutrinka nervų sistema, sutrinka skrandis, kepenys, kraujotaka. Todėl valgydami japonai visada nusišypso, ilgai kramto, tokius signalus gaudamos smegenys supranta, kad viskas gerai.
