Šį savaitgalį apsilankiusi ligoninės skyriuje, kuriame gydomi tuberkulioze sergantys vaikai (neretai jiems tenka izoliuotiems nuo išorinio pasaulio praleisti po keletą mėnesių ar daugiau nei pusmetį), geradarė papasakojo apie artimiausius planus.
Viena farmacijos kompanija jau paaukojo gintarinės palatos įrengimui 5 tūkstančius litų. Žinia apie tokią palatą, kurioje bus nemažai gydančiąją galią turinčio gintaro akcentų (gintaro sienelė, fontanėlis, medelis, dar kažkas, - priklausys nuo ligoniukų pageidavimo) sklinda vis plačiau, tad aukotojų daugėja.
Pramušti ledus, tiksliau - tiesti kelią gerumui fondui, padeda jaunimo pilietiška savanoriška organizacija „Baltai juoda" ir trys vaikinai, gražius darbus darantys persirengę riteriais.
Gintarinės palatos įkūrimas, anot vienos iš savanorių, - labai lietuviška idėja. „Baltai juoda" organizacijos jaunimas, kaip ir M. Dubickienė, tiki, kad niekur kitur nebus tokios jaukios, viltį, pozityvias mintis nepasiduoti ligai bei kuo greičiau pasveikti skatinančios palatos, kuri alsuotų senąja tautos dvasia, gėriu ir meile.
„Prieš penkerius metus mes pirmieji Lietuvoje pradėjom minėti Baltosios ramunės dieną (taip dažniausiai vadinama Tuberkuliozės diena, kurios simboliu daugiau kaip prieš šimtmetį tapo ši gėlė). Mums ta diena - ypatinga proga dar daugiau nuveikti mažųjų ligoniukų labui. Kartu tai - ir proga kuo plačiau skleisti savanorystės idėjas, iš širdies į širdį, vis daugiau atrandant, pažadinant, mūsų visuomenėje gerumo", - sakė M. Dubickienė.
Paklausta, kodėl „Saulės smiltys" nuolat rūpinasi gražesne ir geresne aplinka būtent tuberkulioze sergantiems vaikams, fondo įkūrėja neslėpė savo asmeninės patirties ir išgyvenimų.
„Esu pati buvusi šios ligoninės paciente, kai vaikystėje sirgau tuberkulioze. Buvau infekuota, kai mokiausi pradinėse klasėse. Man puikiai žinomos ir ligoninės medikų darbo sąlygos, ir aplinka, kurioje vaikams čia tenka praleisti ištisus mėnesius. Jei sergi atvira tuberkulioze, jei nešioji užkratą, tai esi gydomas izoliuotas nuo bet kokių lankytojų. Tuomet imi save dėl kažko kaltinti, nors visai nesi kaltas, pradedi gėdytis, jog sergi. O jei dar ligoninės sienos slegiančiai niūrios, be jokio spalvingesnio akcento, jei pasigendi jaukumo, patogumo, tai ir nuoširdus medikų rūpestis nepadeda greičiau ligos įveikti", - pasakojo ji.
Anot jos, žinojome, kad už parduotus jau per patį pirmąjį aukcioną asmeninius kai kurių Lietuvoje žinomų žmonių perduotus fondui daiktus gautas lėšas investuosime būtent į sergančių vaikų aplinkos gydymo įstaigoje gerinimą - kad būtų maloniau gydytis palatoje, kurioje ant sienos spalvingi piešiniai, kur atnaujinta vonios įranga, o miegoti galima patogioje naujoje lovoje. „Tikėjome, gražesnėje aplinkoje būnant, niūrias dienas ligoninėje vaikams nušvies pozityvios mintys, jog tuberkuliozė - tik laikinas išbandymas", - sakė mažuosius ligoniukus nuo 2005-ųjų globojančio fondo vadovė M. Dubickienė.
Per prabėgusius metus „Saulės smilčių" pastangomis, padedant rėmėjams, Kauno klinikinės ligoninės Vaikų ligų skyriuje renovuota dešimt palatų. Viena iš jų, galima sakyti, specializuota, - ji vadinama muzikine. Šioje palatoje iš įrašų skamba daug gražių klasikinės muzikos kūrinių. Įrengta kompiuterių klasė, žaidimų kambarys.
Beje, ir šį savaitgalį į ligoninę M. Dubickienė atėjo ne viena, o su būreliu savanorių pagalbininkų bei fondo rėmėjų. Žinoma, kaip visada, - geri ligonių bičiuliai atsinešė dovanų. Verslininkų ir kitų fondo rėmėjų dovanas, tarp kurių buvo žaislų, keli kompiuterių spausdintuvai ir labai gardus tortas, ligoniukams atnešė trys šarvuoti riteriai, pakviesti „Baltai juoda" jaunimo.
Dauguma savanorių šiame ligoninės skyriuje lankėsi ne pirmą kartą. Po tokių apsilankymų pas tuberkulioze sergančius vaikus gimnazistė Rugilė dabar netgi kuria pasaką apie tai, kaip į ligoninę patekęs vaikas įgavo neregėtų galių. Ir nors yra ilgam uždarytas tarp keturių sienų, tampa vis stipresnis, kol galop įveikia visas negandas.
Užkalbinta ligoninėje nuo tuberkuliozės gydoma devintokė mergaitė savo vardo nesutiko pasakyti. Skundėsi, jog susilaukė patyčių telefonu, ją labai užgavo įžeidžiantys epitetai: „džiovininkė", „zarazna" ir panašūs. Ji prisipažino, kad ligoninėje sunkiausia buvo pirmąjį mėnesį, o uždaroje palatoje teko išbūti pustrečio mėnesio. Labiausiai slogu buvo tik todėl, kad norėjosi bendrauti.
„Taip, lankytojų pas mus daug nebūna, nors, tiesa, į skyrių dažnai ateina ligonių artimieji. Ateina ir mokytojai iš N. Tumėnienės sanatorinės mokyklos. Vaikai pas mus besigydydami gali tęsti mokslus, kad pasveikę ir sugrįžę į savo mokyklas, nebūtų labai nuo programų atsilikę.
Mokslas, žinoma, gerai, tačiau ryšio su bendraamžiais pasigenda dažnas ligoniukas, būdamas ligoninėje ilgą laiką. Todėl nuoširdžiai dėkingi esam moksleiviams. Žinoma, labai dėkingi mes fondui „Saulės smiltys" ir Marijai, kurią kažkada aš gydžiau, už tai, kad mums labai padeda", - sakė Kauno klinikinės ligoninės Antrojo vaikų ligų skyriaus vedėja Dalia Steponavičienė.
