– Nuo ko viskas prasidėjo, kaip pajutote, kad sergate?
– Iš pradžių pajutau, kad nėra sveikatos, greitai pastebėjau, kad krinta svoris, jaučiuosi pavargusi, nuolat noriu miego. Staiga dar ir sutino kojos taip, kad nebegalėjau paeiti. Mane nuvežė į Šiaulių ligoninės Priėmimo skyrių. Ten pasidariau kraujo tyrimus ir laukiau rezultatų. Iš pradžių gydytojai sakė, kad galbūt tai alergija. Jei tyrimai tai patvirtins, žadėjo, kad greitai galėsiu važiuoti namo.
Po kurio laiko gydytojas išėjo ir pasakė – guldome į ligoninę. Sakiau, kad negaliu taip staigiai, neturiu kam palikti vaikų, nes juos auginu viena. Pasirašiau, kad važiuoju namo, bet po kelių valandų sugrįšiu. Tuo metu dar nieko neįtariau. Sugrįžau į ligoninę, mane paguldė į palatą.
Pragulėjau gydymo įstaigoje savaitę, tačiau taip ir nežinojau, kas man yra. Pasirodė keista, kad per vizitaciją gydytojas prie visų prieina, o pažiūrėjęs į mane sakydavo – čia atskira kalba.
Buvau visiškoje nežinomybėje. Kartą išgirdau, kad reikia padaryti tyrimą iš kaulų čiulpų. Tada supratau, kad kažkas tikrai yra blogai, nors medikai nieko nesakė. Sužinojusi tyrimo rezultatus, nusprendžiau, kad geriau važiuosiu gydytis į Vilnių.
– Ką išgirdote Vilniuje?
– Man diagnozavo lėtinę mieloleukemiją. Santariškių klinikose sulaukiau visai kitokios priežiūros, požiūris į pacientą ligoninėje buvo daug geresnis. Manęs nepaliko nežinomybėje, patekau į tikrai gerų specialistų rankas.
Dvejus metus buvau gydoma vaistais. Tikėjomės, kad nereikės kaulų čiulpų transplantacijos.
Tačiau galiausiai gydytojai liepė man pasirinkti – arba laukti, kas bus, arba atlikti kaulų čiulpų transplantaciją. Tiesa, tikimybė, kad ji padės, irgi nebuvo šimtaprocentė.
Iš pradžių išsigandau, bet nuojauta kuždėjo, kad viskas bus gerai. Labiausiai bijojau dėl to, kad vaikai dar visai maži, o aš sergu.
– Tokia diagnozė buvo netikėta?
– Anksčiau niekada nesirgau. Mano ligos istorija buvo visiškai tuščia. Niekada neteko gerti ir jokių vaistų. Net jei pakildavo temperatūra, gydydavausi žolelėmis, gerdavau arbatas. Taigi žinia apie sunkią ligą man buvo it perkūnas iš giedro dangaus.
Tiesa, dar kelis mėnesius prieš sužinodama apie ją jutau galvos skausmus. Pas gydytoją nėjau, maniau – nieko rimta, gal nukrito kraujospūdis, išgersiu puodelį kavos.
– Tikslios leukemijos atsiradimo priežastys nėra žinomos. Jums paaiškino, dėl ko galėjote susirgti šia liga?
– Santariškių klinikose gydytojas manęs paklausė, kada pastarąjį kartą gydžiausi, ar turėjau didelių išgyvenimų, streso. Taip, prieš tai tikrai patyriau daug išgyvenimų. Laukiausi antro vaikelio, buvau ligoninėje ir sužinojau, kad mano vyras susikrovė visus daiktus ir išėjo.
Paliko tuščias buto sienas. Vaikelis turėjo gimti po mėnesio, ir aš likau viena. Patyriau tikrai didelį stresą, pyktį. Po kurio laiko atrodė, kad jau atsistoju ant kojų, viskas susitvarko, ir tada sužinojau apie savo ligą. Nors gydytojas nepasakė, kad patirti išgyvenimai ir yra ligos priežastis, tačiau tai tikrai prisidėjo. Mano imuninė sistema buvo nusilpusi.
– Kaip žinią apie ligą priėmė jūsų artimieji?
– Mama ir brolis labai bijojo ir netgi bandė atkalbėti nuo kaulų čiulpų transplantacijos. Svarstė, gal geriau palaukti, galbūt atsiras geri vaistai, padėsiantys kovoti su liga. Vaikai iš pradžių reagavo ramiai. Sūnus buvo visai mažytis, todėl nedaug suprato. Dukra viską suvokė, bet nepanikavo. Šoką patyrė tik tuomet, kai pamatė mane be plaukų.
Aš pati neabejojau dėl transplantacijos. Medikai sakė, kad galiu gyventi ir be jos, tačiau neaišku, kiek. Tokia nežinomybė mane baugino. Juolab jeigu mano liga iš lėtinės pereis į ūmią, gydytojai teigė galintys manęs jau ir neišgelbėti.
Tokio likimo nenorėjau. Padarėme reikiamus tyrimus, sužinojome, kad man tinka brolio kaulų čiulpai, ir pasiryžome transplantacijai. Nurimau tuomet, kai pirmą kartą išgirdau, jog kaulų čiulpai prigijo.
– Kaip pasikeitė gyvenimas po transplantacijos?
– Atsigavimo laikas po kaulų čiulpų transplantacijos yra ilgas. Viskas truko gal penkerius ar šešerius metus. Reikėjo griežtai laikytis medikų nurodymų – kas galima, ko ne, ko reikia saugotis.
Pirmiausia turėjau vengti įvairių virusų, todėl negalėjau būti su vaikais, nes jie taip pat gali būti virusų nešiotojai. Privalėjau daug ilsėtis, gerti dideles dozes vaistų. Dabar viskas daug lengviau. Kartais net pamirštu, kas man buvo.
Prisimenu tik tuomet, kai apsilankau pas gydytoją pasitikrinti. Tiesa, vaistus turiu vartoti iki šiol, nes kaulų čiulpai vis dar mane pripažįsta kaip svetimkūnį.
– Neretai žmonės po sunkios ligos tikina visiškai pakeitę savo požiūrį į gyvenimą. O kaip jūs?
– Dabar visiškai nereaguoju į smulkmenas. Neieškau problemų ten, kur jų nėra. Į gyvenimą žiūriu visai kitomis akimis. Žmonės neretai būna pavydūs, pikti, bet aš neprisileidžiu blogų minčių.
Jei atsitinka kas nors bloga, dabar galvoju, kad tai ne pasaulio pabaiga. Štai tuomet, kai susirgau, buvo pasaulio pabaiga, o mažos nesėkmės tėra smulkmena. Kartais kas nors nesiseka, tada pagalvoju – tai praeis, ryt, poryt ar po savaitės. Dabar labiau save myliu, leidžiu kartais pasilepinti.
