Fotografuoti išmokė tėvas
Kai skyrius atsikėlė į Santariškes, koridoriaus sienos atrodė naujakuriams labai tuščios. Buvo svarstoma, kuo jas papuošti. Vartant gamtos nuotraukų albumą, gimė sumanymas pagyvinti skyrių fotografijomis.
„Nelaikau savęs dideliu menininku. Tiesiog šiais laikais gali leisti sau fotografuoti ką nori, o paskui reikia tik turėti laiko viską peržiūrėti ir įvertinti, kas išėjo“, – kukliai apie savo kūrybos ekspoziciją sakė gydytojas.
Fotografija V. Tutkus pradėjo domėtis labai anksti, dar vaikystėje. Fotografuoti bei naudotis visa fotografijos technika jį išmokė mėgęs fotografuoti tėvas.
„Tais laikais reikėjo pačiam išmokti išryškinti juostą, pasigaminti nuotraukas. Tai buvo mano vaikystės hobis“, – prisiminė gydytojas. Vėliau jis fotografuodavęs šeimą, draugus, imdavo su savimi fotoaparatą ir keliaudamas.
Be gamtos jo dėmesio objektas yra šeimos istorija – šią fotografavimo kryptį jis vadina buitiniu dokumentavimu, kuriam specialių meninių uždavinių nekelia.
Fotoaparatas praverčia ir operacinėje
Fotografo aistrą medikas sako iš naujo pajutęs jau pradėjęs dirbti gydytoju. „Tuo metu pradėjome daug ką fotografuoti operacinėse. Fiksavome tai, ką ir kaip operuojame. Kai ruošiau pranešimus ar vykau į konferencijas, reikėjo kažką parodyti. Fotografija mano gyvenime tapo man naudinga“, – pasakojo mikrochirurgas.
Vėliau palaipsniui jis pradėjęs suvokti fotografijos estetiką. Jį stebindavo, kai konferencijos rodomose skaidrėse matydavo ne tik pacientą, bet ir radiatorių nutrupėjusiais dažais, socialistinių įsipareigojimų lentą. Matydamas, ką kiti gydytojai daro ne taip, pats stengėsi to nekartoti.
„Esu mikrochirurgas ir mano darbe yra svarbios smulkios struktūros. Įsigijau fotoaparatą su makroobjektyvu, kuris padidina ir leidžia iš labai arti nufotografuoti smulkų daiktą stambiu rakursu. O juk ir gamtoje yra gausybė smulkių dalelių, į kurias mes net neatkreipiame dėmesio. Kai pradėjau naudoti makroobjektyvą, tas grožis dar labiau atsiskleidė“, – pasakojo V. Tutkus.
Mokėsi iš kolegų
Kurį laiką jis fotografavo juostiniu „Nikon“, vėliau jį pakeitė kelios pusiau profesionalios skaitmeninės kameros. Neseniai atrado ir išmaniojo telefono privalumus.
Gydytojas aiškino, kad net fotografuojant telefonu praverčia seniau įgytos žinios – tiek vaikystėje gauti tėvo patarimai, kadaise skaityta knyga „Fotografijos pamokos“, tiek tai, ką sužinojo vėliau iš knygos „Fotografija plastinėje chirurgijoje“.
„Man pasisekė, nes mūsų skyriuje fotografuojančių buvo ne vienas. Tokie fotografavimo entuziastai buvo prof. dr. Kęstutis Vitkus, doc. dr. Mindaugas Minderis. Fotografavome tai, ką darėme, mokėmės vieni iš kitų“, – sakė mikrochirurgas.
Gydytojas nerežisuoja anksto sumanytų kadrų. Keliaudamas, ilsėdamasis gamtoje ar prie jūros jis ima su savimi ir fotoaparatą, o galimybė fotografuoti keičia santykį su aplinka.
„Eini ne tuščiai, o dairydamasis, ką pamatysi gražaus. Arba keliaudamas po gamtą ne tik grožiesi, bet ir fotografuoji. Buvau konferencijoje Olandijoje, teko pavasarį lankytis tulpių sostinėje Keukenhofe. Ten ir gimė gėlių nuotraukų serija“, – prisipažino pašnekovas.
Skyriuje eksponuojamas nuotraukas V.Tutkus vadino interjerinėmis – jos patalpai suteikia linksmumo ir jaukumo.
„Manau, gera idėja buvo šias nuotraukas pakabinti skyriuje. Skatinu tą patį padaryti ir kitus gydytojus“, – džiaugėsi V. Tutkus.
