Kaip naujos informacinės technologijos gali pakeisti žmonių požiūrį į sveikatą?
Šioje konfernecijoje apsilankęs už sveikatą ir maisto saugą atsakingo Europos Sąjungos komisaro Vytenio Andriukaičio kabineto vadovas Arūnas Vinčiūnas pripažino, kad yra dvi kryptys, kur šiuolaikinės technologijos galėtų nuversti kalnus.
Tai – kūrimas mobiliųjų programėlių, padedančių kaupti informaciją apie žmogaus organizmo būklę ir elektroninės sveikatos kūrimas, kuris leistų keistis gydymo įstaigoms pacientų duomenimis.
- Ar Lietuva smarkiai atsilieka nuo savo kaimynių? – paklausiau A.Vinčiūno.
– Pas mus šlubuoja elektroninių receptų kūrimo sistema. Mus jau aplenkė beveik visi kaimynai, labai atsiliekame. Vidinis tinklas, kuris galėtų sujungti Lietuvos ligonines, taip pat labai stringa. Lapkritį Europos Komisija skelbs konkursą paraiškoms investicijoms, į šias sritis. Tikiuosi, kad Lietuva nepraleis progos. Gal tokį atsilikimą lemia konkurencija tarp gydymo įstaigų?
Ne tik Lietuvoje yra tokia konkurencija, ne visoms gydymo įstaigoms ir Europoje lengva susitarti, kad būtų perduodami pacientų duomenys, bet mes nuo jų atsiliekame kur kas labiau.
– Kuo gali būti naudingos informacinės technologijos?
– Viskas priklausys nuo žmogaus, jis gali turėti kad ir 10 Apps'ų, bet jei jis ir toliau rūkys, vartos alkoholį, nesportuos, valgys šlamštą, niekas nepasikeis.
Aplikacijos – tai savikontrolės priemonės. Jas naudodamas, žmogus gali planuoti dienos režimą, fizinį krūvį, todėl tai naudinga.
Laukia ir kitas etapas, kai šios priemonės padės atlikti medicininius tyrimus, pavyzdžiui, užtiškus ašarai ant telefono ekrano galima gauti daug svarbių duomenų.
Juos perdavęs poliklinikai ar ligoninėje, žmogus galėtų gauti atsakymą: „Tau viskas gerai“ arba „Būtinai turi atvykti pasitikrinti“. Manau, galėtų veikti tokia tarnyba. Tai – ateities projektas.
Nereikės termometro, pridėjus prie odos mobilaus telefono ekraną, bus galima pasimatuoti kūno temperatūrą, yra sukurtų priemonių, matuojančių pulsą, vertinančių širdies veiklą. Tokią minimalią informaciją įmanoma gauti. Manau, ir toliau bus kuriamos mobiliosios programos, kaupiančios informaciją apie žmogaus būklę.
Tačiau sunku šiuo metu pasakyti, ar tokios priemonės turi kokią nors diagnostinę reikšmę.
Didžioji dalis kuriamų aplikacijų yra informacinio pobūdžio. Yra labai svarbu nustatyti, kiek žmogus gali jomis pasitikėti, kiek jos gali suteikti naudingos informacijos.
Kada aplikacijos taps diagnostinėmis, iškils kitas svarbus uždavinys. Jau reikės diagnostinio tinklo, nes iki šiol neaišku, kaip iš mobilaus telefono duomenys turi nukeliauti į kliniką. O joje turi būti teikiama papildoma paslauga, ar žmogus sveikas, ar turi kuo greičiau kreiptis į gydytoją.
Sukūrus tokį tinklą, mums pavyktų sutaupyti daug lėšų. Šiuo metu daugeliui žmonių patariama bent kartą per metus atlikti kraujo tyrimus, pasimatuoti cholesterolio, gliukozės kiekį kraujyje, nes tokie tyrimai padeda užbėgti ligai už akių.
Kita vertus, dėl tyrimų žmonės sugaišta daug laiko, nes reikia eiti į gydymo įstaigą. Būtų puiku, jei žmogus galėtų pats atlikti sveikatos patikrą ir perduoti savo duomenis. Tai padėtų sumažinti gydytojų darbo krūvį.
- Ar esate išbandęs kokią nors programėlę?
– Mano mobiliajame telefone yra programa, skaičiuojanti žingsnius. Jei per dieną nueinu mažiau nei 10 tūkstančių žingsnių, atrodo, kažko trūksta. Apima negeras jausmas. Todėl tokia programėlė stiprina savikontrolę. Juk net ir dirbant biure galima įsijungti žingsniamatį, ir pasižiūrėti kiek žingsnių nueita lipant laiptais, ar vaikštant nuo stalo prie printerio.
Nevisada nešiojuosiu kišenėje telefoną, tai žingsnių skaičiavimas nebūna labai tikslus. Bet vien tai, kad turi galimybę įsitikinti, kiek per dieną nuėjai žingsnių, stiprina motyvaciją sveikiau gyventi. Kartais stengiuosi atsigriebti vakare, tada einu pasivaikščioti.
- Kuriant elektroninę sveikatą, pagrindinis uždavinys jau pasiektas – sukurta teisinė bazė. Ko dar trūksta?
– Europos Komisija tam skyrė daug pinigų, toliau daug kas priklauso nuo kiekvienos valstybės. Pavyzdžiui, reikia sukurti vidaus tinklus, kad šalys galėtų integruotis. Tarkime, žmogus ilgai gyveno Klaipėdoje, lankėsi šiame mieste keliose gydymo įstaigose, vėliau persikėlė dirbti į Vilnių, patenka į kokią nors sostinės ligoninę, tačiau gydytojas negali prisijungti prie Klaipėdos ligoninių, kad įsitikintų, kuo tas žmogus sirgo, koks jam anksčiau buvo skirtas gydymas.
Visas savo ligos korteles žmogus privalo įsidėti į rankinę ir atsivežti automobiliu į Vilnių. Jis turi padaryti tokį fizinį veiksmą. To nereikėtų daryti. Turėtų veikti paciento elektroninė byla, o gydytojas, turėdamas paciento sutikimą, galėtų prie jos prisijungti ir pasižiūrėti.
- Ar tokia galimybė turėtų būti sukurta tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje?
– Mūsų siekis kur kas didesnis, pavyzdžiui, jūs netyčia susižeidėte atostogaudama užsienio kurorte. Gydytojas gali suklysti, jei neturi galimybės prisijungti prie jūsų elektroninės ligos istorijos.
- Ar nebus pažeidžiamos žmogaus teisės? Juk šiuo metu susirgus net sutuoktiniai neturi galimybės paimti iš poliklinikos savo artimojo ligos kortelės, pavyzdžiu, žmona – savo vyro, o vyras – savo žmonos.
– Yra duomenų apsaugos direktyva, kuri perkelta visoms ES narėms. Tačiau yra tam tikrų trukdžių. Norime šią direktyvą patobulinti, ji turėtų sureguliuoti atsakomybę, kaip turėtų būti perkeliami duomenys. Tačiau daug kas priklauso nuo žmogaus. Jei jis nenori, kad apie jo ligos istoriją sužinotų kitas žmogus, bus sudėtinga.
- Koks svarbiausias darbas tenka sveikatos politikams?
– Būtina ugdyti sveikos gyvensenos įpročius. Juk sveikata reikia rūpintis ne tada, kai ateina laikas gultis į ligoninę. Tai – paskutinis etapas. Nuo vaikystės reikia diegti sveiką gyvenseną, tik tada pavyks sumažinti išlaidas, skirtas vaistams ir ligų gydymui. Lietuvoje ligų prevencijai skiriama 3 proc. visų sveikatos lėšų.
Būkime atviri, tai nulis. Lietuvoje tik pirmi žingsniai tokios prevencijos, nes jos niekada nebuvo. Pasižiūrėkime kad ir į Suomiją, Ispaniją. Baskų provincija – gražus pavyzdys, kaip galima sutvarkyti sveikatos sistemą.
Neturime išradinėti dviračio. Tačiau reikia suprasti, kad investicijos į ligų prevenciją duos rezultatų po dešimties ar 20 metų. Dėl šios priežasties reikia gilesnio politinio mąstymo, o ne galvoti apie tai, ką įmanoma nuveikti per ketverių metų kadenciją.
- Sveikam žmogui kreiptis į gydytoją, rodos, nepadoru. Ką daryti?
– Turi padėti apsispręsti šalies lyderiai. Jie turi diegti mintį, kad pradėjus ligų prevenciją visuomenė bus kur kas sveikesnė, todėl mažiau lėšų reikės skirti ligoninėms ir gydymui. Deja, kasdieniai poreikiai kartais mums atrodo svarbesni.
